„Monos“, pasak autorės, reiškia „vienintelė“, todėl parodoje – tik po vieną skirtingą nuotaiką atspindinčią skulptūrą. Laukianti, einanti, besirąžanti...
„Neesu iš tų menininkių, kurios orientuojasi į laikmetį, istorinę datą. Mane labiau domina pats žmogus, jo esatis, būsenos, jausenos ir nuotaika“, – pasakoja keramikė D. Ložytė.
Vis dėlto autorės kūriniai, išsiskiriantys išraiškingais siluetais, aštrių ir aptakių detalių derinimu, patraukia ir savitu dekoru. Pasak keramikės, ji savo skulptūras tarsi aprengia, išmargindama įvairiais raštais. Juose – nemažai istorijos.
„Yra daug simbolių. Pavyzdžiui, „Laukiančioji“ yra su runomis. Čia yra tekstas, užrašyta: „laukianti“. Kitur yra kitokių raštų iš įvairių epochų“, – teigė menininkė.
„Tradicinė medžiaga – molis – būdinga Žemaitijos kraštui. Bet savo formomis, savo daiktai nematyti, nebūdingi šitam kraštui ,bet tuo ir įdomūs“, – pastebi Palangos viešosios bibliotekos direktorius Kęstutis Rudys.
Per dvejus metus sukurta „Monos“ kolekcija išsiskiria ir funkcionalumu. Kiekviena skulptūra – tarsi indas, į kurį galima pamerkti gėlių arba kuo nors jį užpildyti.
Autorė apgailestauja, kad po Europą keliavusi paroda gerokai sumažėjo. Jos darbų įsigijo ne vienas meno gerbėjas. Paroda „Monos“ Palangos viešojoje bibliotekoje veiks visą vasarį.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą