Klaipėdos arena persikėlė į devintąjį dešimtmetį

Tie, kas užaugo paauglystėje sukdami švedų „new wave“ grupės „Secret Service“ plokšteles (tiksliau, vienintelį sovietų firmos „Melodija“ išleistą vinilą) ar diskotekose šokdami pagal vokiečių „Alphaville“ hitą „Big In Japan“ ir traukdami „Forever Young“, šį vakarą buvo laimingiausi žmonės – praeitis, nors trumpam, dviem pasirodymams po keliasdešimt minučių, grįžo.

„Secret Service“ Lietuvoje apskritai niekada nebuvo koncertavusi. Tad nuo 1979-ųjų kartu esančiai trijulei – Olai Hekensonui (Ola Hakansson), Timui Norelui (Tim Norell) ir Ulfui Valbergui (Ulf Wahlberg) pasirodymą pradėjus daina „Flash in the Night“ ant kėdžių susodinti žiūrovai ėmė į taktą mušti kojomis. Atrodo, O. Hekensonui tai buvo siurprizas – jis, matyt, nesitikėjo, kad prieš tris dešimtmečius sukurtų dainų tekstus žino kadaise už geležinės uždangos buvę žmonės.

O taktą klausytojai mušė ir per kitą hitą – „Oh, Sussie“, tačiau užgrojus „Night City“ akordams publika nebeatlaikė – atsistojo ir puolė prie scenos.

Nieko nuostabaus – iš esmės „Secret Service“ yra talentingi šokiams tinkančios melodingos pop muzikos kūrėjai, tad keista, kad koncerto organizatoriai parteryje sustatė kėdes – čia juk iš anksto turėjo būti laisva erdvė ne į klasikinės muzikos, o į maištingos jaunystės dievukų koncertą susirinkusiai publikai. Tegul ir su dideliais pilvais, raukšlėmis veiduose ir plikėmis.

O publika su „slaptąja tarnyba“ iš Švedijos traukė toliau – „When the Night Closes In“, „Don‘t You Know, Don‘t You Know“, galų gale – debiutinis, 1979-aisiais išleistas grupės superhitas „Ten O‘Clock Postman“... Net ir naujos – iš pernai (po 25 metų pertraukos!) pasirodžiusio albumo „The Lost Box“ – dainos publiką vertė judėti. Pasirodo, švedai neprarado sugebėjimo kurti.

Prieš trejus metus naują albumą („Catching Rays on Giant“) yra išleidę ir „Alphaville“. Tačiau būkime atviri – tie, kurie šeštadienį ėjo į areną, ėjo dėl dainų iš kitų albumų. Pavyzdžiui, 1984-ųjų „Forever Young“. Būtent jame – ta muzika, kurios klausytasi diskotekose „Stroikėje“, „Portiankėje“ ar „Žvejukuose“. Ta, kurios vaizdo klipų laukta Kazimiero Šiaulio „Estrados orbitoje“ ar „Peters Pop Show“.

Ir jie tos muzikos gavo. „Dance With Me“, „Big in Japan“, „Sound Like a Melody“... Mariano Goldo (Marian Gold) balsas skambėjo kaip ir tais laikais. Gal net dar galingiau. Tačiau tie, kurie tikėjosi išvysti anų laikų Goldą, turėjo pripažinti – grupės lyderis gerokai pasikeitęs. Įdomu, ką mąstė moterys, prieš 30 metų iš vakarietiškų muzikinių žurnalų nuotraukų įsimylėjusios liekną tamsiaplaukį supermodelį? – juk dabar scenoje prieš jas – sunkiasvoris boksininkas, šokantis sužeisto meškino šokį. „Big Not Only in Japan“...

Tačiau velniop įvaizdį. Tai, ką darė M. Goldas su kompanija Klaipėdos arenoje, buvo net stipriau nei tai, ką jie darydavo tame „popsiniame“ „Peters Pop Show“ – nuo „Alphaville“ derėtų nuplėšti „pop“ etiketę, tai – jau roko muzika su roko energijos užtaisu. „Forever Young“ kartu su vokiečiais plėšė visi. O atsisveikinimui – dar vienas hitas, „Monkey in a Moon“.

Po to dar buvo „Rondo“. Bet ar „Rondo“ be Tautkų gali būti „Rondo“? Galbūt, bet tai – jau kita istorija, nors ir iš to paties devintojo dešimtmečio. Palikime ją ramybėje. Mums užteko ir „Secret Service“ su „Alphaville“.