Muzikos olimpo viršūnę pasiekęs violončelininkas A. Jonita atvyksta į Lietuvą
Vos vienerių jis neteko savo tėvo, vaikystėje gyveno su mama Rumunijoje iš jos 120 Eur per mėn. algos, o šiandien jis yra vienas geriausių pastarojo dešimtmečio violončelininkų, viename pagrindinių konkursų – P. I. Čaikovskio konkurse apdovanotas pirmąja vieta ir Aukso medaliu. Violončelininkas Andrei Ionita pirmą kartą atvyksta į Lietuvą ir su pianistu Kasparu Uinsku pasirodys balandžio 24 d. – Klaipėdos koncertų salėje, balandžio 25 d. – Kauno filharmonijoje ir balandžio 26 d. – Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje.
A. Ionita - galima sakyti atsiradęs iš niekur, kilęs iš paprastos, neturtingos rumunų šeimos, pasaulį užkariauja savo neįtikėtinu talentu, viename svarbiausių konkursų už savęs palikęs šimtus konkurentų. Kas jis? Kuo gyvena ir nuo ko prasidėjo jo kelias? – išskirtiniame A. Ionitos interviu Lietuvos publikai.
Esate vieno pagrindinių pasaulyje konkursų pirmosios premijos laimėtojas. Vienetai to pasiekia. Kaip šis laimėjimas pakeitė Jūsų gyvenimą ir ar pergalė Jums apskritai buvo svarbi?
P. I. Čaikovskio konkursas – yra tarsi Olimpinės žaidynės sporte. Jeigu jau išgroji visus turus, visą repertuarą, atlaikai spaudimą, reiškia gyvenime gali padaryti bet ką. Konkursą transliavo vienas didžiausių klasikinės muzikos kanalų – Medici.tv, tad tiesiogines transliacijas ir įrašus stebėjo tūkstančiai žmonių, tokia klausytojų auditorija dar kažkada yra sunkiai įsivaizduojama. Dalyvavau konkurse negalvodamas apie prizines vietas. Man svarbiausia buvo muzika ir galimybė groti tokio masto auditorijai. Publika buvo nuostabi, kiekvieną kartą ant scenos jutau, kad ji supranta viską, ką noriu pasakyti. O juk muzikos prasmė tame ir yra. Prieš tai nublanksta visi titulai ir pergalės. Kuomet paskalbė mano vardą, aš buvau visiškame šoke. Be abejo po laimėjimo mano gyvenime prasidėjo naujas etapas. Mane pradėjo kviesti geriausi pasaulio orkestrai ir festivaliai, atsirado naujos karjeros galimybės, kas svarbu man kaip muzikantui.
Pakalbėkime apie Jūsų kelio pradžią. Kodėl pasirinkote būtent violončelę? Kelių metų pradėjote groti?
Iš tikro tai juokinga istorija, nes aš pradėjau groti fortepijonu ir visai ne violončele, kuomet man buvo penkeri ar šešeri. Mano dėstytojas po kurio laiko pasiūlė mamai, kad gal man geriau mokytis groti styginiu instrumentu, taigi taip aštuonerių aš nutariau paimti į rankas violončelę. Iškart supratau, kad šis instrumentas – mano pirmoji meilė, nors pradėti mokytis groti tokiu instrumentu taip vėlai ir dar norėti kažko pasiekti yra gana avantiūrinis žingsnis, o ir rankų reikia kur kas ilgesnių nei manosios. Bet matyt čia viskas buvo taip lemta... Daug kas, tame tarpe ir mama, siūlė nesirinkti muzikos, o pasirinkti kažkokią kitą sritį, tačiau mano širdis jau buvo atradus savo kelią.
Ar esate iš muzikantų šeimos?
Mano šeima – muzikos mylėtojai, bet ne muzikos profesionalai. Mama, pavyzdžiui grojo fortepijonu mokykloje ir dažnai dainuoja mėgėjų chore. Aš puikiai prisimenu, kaip eidavau su ja į jos choro repeticijas.
Kokie Jūsų muzikiniai tikslai ir siekiai?
Kol kas aš tiesiog noriu mėgautis buvimu scenoje, kurioje aš tikriausiai jaučiuosi komfortiškiausiai, tarsi namuose. Žinoma, turbūt daugelis jaunų muzikantų trokšta tapti sėkmingais, groti visose pasaulio scenose, tačiau galiausiai visgi supranti, kad didžiausia laimė ir siekiamybė yra, kada po koncerto pas tave ateina klausytojai, su ašaromis akyse: tuomet tu supranti, kad tavo didžiausi tikslai yra pasiekti.
Kas Jums muzikoje yra svarbiausia? Kokią žinią siekiate perduoti klausytojams?
Manau, kad muzika yra pati galingiausia meno rūšis, galinti paveikti žmones taip stipriai, kaip niekas kitas. Todėl mano nuomone – svarbiausia būti sąžiningu ir leisti muzikai natūraliai lietis.
Kuri muzikavimo forma Jums labiausiai patinka: kamerinė muzika, solo ar su orkestru?
Aš negaliu išskirti kažkurios vienos mėgstamiausios, bet jei reikia atsakyti – tai per pastaruosius keletą metų aš labai pasiilgau kamerinės muzikos.
Kuri scena, orkestras ar šalis Jums įsiminė labiausiai?
Mano galvoje yra keletas labai ypatingų prisiminimų iš koncertų. 2015 m. man teko laimo groti su Deutsches Symphonieorchester didžiojoje Berlyno filharmonijos salėje – šį koncertą galiu pavadinti svajonės išsipildymu. Tačiau tikriausiai brangiausi prisiminimai – iš P. I. Čaikovskio konkurso – per antrąjį jo turą, grojant D. Šostakovičiaus sonatą, mane taip užliejo emocijos, kad man pradėjo tekėti ašaros. Salėje buvo įelektrinta atmosfera, kurios aš niekada nepamiršiu.
Ar Jūs turite savo muzikinius herojus?
Šalia mano dviejų mylimiausių mokytojų – Ani-Marie Paladi iš Bukarešto ir Jens Peter Maintz Berlyno menų universitete, aš išskirčiau violončelininką Daniilą Šafraną ir Steveną Isserlį. Man netgi teko laimė prieš keletą metų su juo sugroti P. I. Čaikovskio „Souvenir de Florence“, šis įvykis vis dar gyvas su manimi.
O kuris periodas ar kompozitorius yra artimiausi Jūsų širdžiai?
D. Šostakovičius neginčijamai yra mano mėgstamiausias kompozitorius nuo tada, kai jį sau atradau ankstyvojoje pauglystėje. Momentiškai atradau ryšį su jo aistra, kančia ir beviltišku sarkazmu... tuo pačiu jo muzika parašyta taip inteligentiškai, jauti, kaip kiekviena nata yra savo vietoje.
Kaip Jūs galvojate, ar klasikinė muzika turi ateitį? Ar ji vis dar aktuali?
Tai labai painus klausimas. Pirmiausia - šiandieninėje klasikinėje muzikoje trūksta naujos, tačiau labai gerai parašytos klasikinės muzikos. Atlikėjai ir toliau atlieka praeities genijų kūrinius, kurie jaunajai auditorijai gali pasirodyti nebeaktualūs. Tačiau mano nuomone – klasikinė muzika yra nesenstanti ir tikrai išlaikys laiko egzaminą.
Jaunoji auditorija deja nesilanko klasikinės muzikos koncertuose taip dažnai, kaip norėtųsi. Kaip patraukti jų dėmesį?
Manau, kad didžiausia to bėda, kad koncertų salės sukuria tokį imidžą, kad klasikinės muzikos koncertas – tai super prabangus dalykas, kur visi turi pasirodyti išsipustę, sukuria įspūdį, tarsi šį muzika skirta elitui. Manau, kad tai gasdina jaunimą. Tuo pačiu tai, kad jaunimas neina į koncertus, labai susiję su tuo, iš kokios jie šeimos, kokį jie išsilavinimą turi. Jeigu šeima tuo nesidomi, arba jis nuolat klauso techno muziką, sunku tokį žmogų staiga atvesti į klasikinės muzikos koncertą. Taigi, klasikinę muziką reikia artinti prie jaunimo, griauti sienas ir be abejo skirti kur kas didesnį dėmesį edukacijai.
Ką galite patarti jauniems, dar tik pradedantiems kelią muzikantams?
Šia tema būtų galima daug kalbėti, bet pirmiausia noriu patarti sugebėti susikoncentruoti ties tuo, ką darai, įsigilinti. Ar repetuoji aštuonias, ar tris valandas per dieną, nesvarbu – svarbu milžiniška koncentracija ir laiko išnaudojimas. Tuo pačiu linkiu niekada neprarasti žmogiškumo ir širdies. Išlikite tikri.
O kokie Jūsų paties ateities planai?
Kol kas mano koncertai suplanuoti iki 2018 m. galo. Taigi nusimato intensyvus laikas, su labai mažai poilsio, kurį aš stengsiuosi išnaudoti maksimaliai.
Gyvenate Berlyne. Ar dažnai ten esate? Kaip leidžiate savo laisvą laiką?
Per pastaruosius keletą metų Berlynas tapo karštuoju klasikinės muzikos tašku, todėl daug jaunų atlikėjų iš viso pasaulio keliasi čia, ir tai savotiškas fenomenas. Miestas, lyginant su kitomis didžiosiomis Europos sostinėmis yra vis dar įkandamas finansiškai ir tuo pačiu jis turi neįtikėtinai gerą atmosferą. Manau šiandien tai vieta būti... Kai turiu laisvo laiko, aš kaip ir visi kiti, mėgstu susitikti su savo draugais, skaityti knygas, žiūrėti savo mėgstamus serialus. Berlyne deja būnu labai retai, tačiau, kai būnu mėgstu nueiti į koncertus.
Ar kažką žinote apie Lietuvą? Galbūt Jums yra tekę groti Baltijos šalyse? Ko tikitės iš koncertų mūsų šalyje?
Aš jau grojau Latvijoj ir Estijoj, taigi Lietuva yra vienintelė Baltijos šalis mano sąraše, kurioje dar neteko apsilankyti. Žinau, kad lietuvių kalba yra viena sudėtingiausių ir įdomiausių Europos kalbų. Mokykloje šiek tiek mokiausi apie Lietuvą ir jos didžiausius miestus Vilnių ir Kauną, taigi laukiu galimybės aplankyti šiuos nuostabius miestus ir susipažinti su Lietuvos publika. Taip pat laukiu susitikimo su pianistu Kasparu Uinsku, su kuriuo bus puikus bendradarbiavimas.
Trumpa dosje:
A. Ionita sukėlė tikrą sensaciją P. I. Čaikovskio konkurse, kuriame jis buvo apdovanotas Aukso medaliu. Ypatingas jo išgaunamo garso sodrumas, muzikos interpretacijos originalumas ir laisvė pakerėjo žiuri narius bei klausytojus visame pasaulyje. Šiandien jis kviečiamas koncertuoti tokiose salėse, kaip Berlyno filharmonija, Niujorko Carnegie Hall, Londono Cadogan Hall ir eilėje kitų. Sekančiame sezone jis pasirodys su Tokijo simfoniniu orkestru, Čekijos filharmonijos orkestru, o taip pat koncertuos ture Japonijoje, Vokietijoje, Suomijoje, Lucernos festivalyje ir Marlboro muzikos festivalyje. Violončelininkas išrinktas kaip BBC “Naujosios kartos” atlikėjas 2016 – 2018 m.
A. Ionita griežia 1671 m. Giovanni Battista Rogeri violončele, kuri jam suteikta vieno Vokietijos fondo. Violončelininkas gimė 1994 m. Bukarešte (Rumunijoje). Jo muzikinis kelias prasidėjo nuo fortepijono, kuriuo jis mokėsi groti nuo penkerių metų. Ir tik būdamas aštuonerių į rankas paėmė violončelę, kuri tapo pirmąja jo meile. Jis studijavo pas profesorę Ani-Marie Paladi Bukarešte, o vėliau pas prof. Jens Peter Maintz Menų universitete Berlyne.
Koncertai Lietuvoje:
Balandžio 24 d. - Klaipėdos koncertų salėje
Balandžio 25 d. - Kauno filharmonijoje
Balandžio 26 d. - Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje.
Youtube nuorodos:
Rašyti komentarą