Muziejaus direktorė Sigita Maslauskaitė sako, šia paroda nori atskleisti koks stiprus ir įtakingas buvo pamaldumas relikvijoms. Lotynų kalbos žodis „relikvija“ reiškia „liekanas“ arba „palaikus“. Krikščionybėje pamaldumas relikvijoms remiasi tikėjimu mirusiųjų prisikėlimu, nemirtingumo viltimi.
„Relikvijų kaip prisikėlimo, kaip tikėjimo į amžinąjį gyvenimą suvokimas gana sudėtingas, o atėjus modernybei tapo net makabriškas ir keistas. Jaučiasi, kad ir Lietuvoj jis yra nelabai suprantamas pačių tikinčių. Drįsčiau sakyti, kad Lietuvoje po nepriklausomybės yra pirmoji tik relikvijoms skirta paroda. Dauguma eksponatų yra iš Vilniaus arkivyskupijos, rytų Lietuvos, nuo Visagino iki Druskininkų. Stengtasi parodyti, kad relikvijos gali būti įvairiausiuose pavidaluose“, – LRT televizijai sakė muziejaus vadovė S. Maslauskaitė.
Pasak S. Maslauskaitės, seniausias rašytinis liudijimas krikščionybėje 159 m., kai minima vyskupo Polikarpo kankinystė, kaip krikščionys surinko šventojo kraują skepetaitėmis.
„Brangiausios, pirminės relikvijos yra kauliukai, kūno dalelės, palaikai. Antrinės relikvijos gali būti ir daiktai, ir tekstilė, knyga, rožinis – daiktai turėję sąlytį su švento žmogaus palaidojimo ir mirties metais. Dar gali būti tretinės relikvijos, tai yra turėjusios sąlytį su turėjusiomis sąlytį relikvijomis“, – aiškina S. Maslauskaitė.
Pasak Vilniaus bažnytinio paveldo muziejuje vadovės, vėlai krikščionybę priėmusi Lietuva negalėjo didžiuotis visame krikščioniškame pasaulyje garsiomis relikvijomis ar turtingais jų rinkiniais, tačiau jau XVI amžiuje kokias nors relikvijas turėjo daugelis parapijų. Šiuo požiūriu turtingiausia buvo Vilniaus katedra. Joje nuo XVI a. pradžios buvo gerbiami, vėliau ir kitoms bažnyčioms pradėti dalinti karalaičio šv. Kazimiero palaikai, lig šiol esantys didžiausia šios bažnyčios vertybe.
„1922 metais įvyko paskutinis proveržis – vyskupas Jurgis Matulaitis įsakė, kad būtų atidarytas Kazimiero karstelis, kad būtų inventorizuotos relikvijos. Nuo XVII amžiaus vidurio niekas nelietė, vieni sakė, kad ten nieko nelikę, nes jos buvo dalinamos, o kita tradicija sakė priešingai: relikvijos buvo branginamos. Taigi vyskupas, norėdamas sužinoti 1922 sudarė komisiją, atidarė ir suinventorino. Bet relikvijos, tie kauleliai šilkiniuose audiniuose, buvo prastos išlikusios. Tada jis parėdė [palaikus] susukti į naujas, o senuosius audinius sukarpyti ir išdalinti Vilniaus krašto bažnyčioms kaip antrines relikvijas“, – sako S. Maslauskaitė.
Paroda bus atidaryta šeštadienį Bažnytinio paveldo muziejuje.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą