Tarptautinės „Raudonos nosies dienos“ išvakarėse Klounų studija „DULIDU“ visus mažučius ir didelius sukvietė į spektaklį „Bokštas“ (H. K. Anderseno pasakų motyvais). Klounados žanras Lietuvoje nėra ryškiai plėtojamas. O internete, kuris, kaip sakoma, žino viską, randamas vos vienas klounados apibrėžimas: „cirko žanras; komiško vaidmens kūrimo būdas, grindžiamas ekscentrikos, bufonados, grotesko, parodijos elementais” arba “cirko scena, atliekama klouno”. Cirke visuomet labiausiai laukiami klounų pasirodymai.
Jie trumpučiai ir koncentruoti, nes prajuokinti publiką, neprarasti jos dėmesio ne taip paprasta. Tai sudėtingas ir atsakingas darbas. Režisierius Liudas Vyšniauskas nepabūgo šio žanro sudėtingumo ir nepopuliarumo Lietuvos tetaro scenoje. Ir iš tiesų reikia pripažinti – nuo pirmos akimirkos įsitrauki ir tik retkarčiais nustoji šypsotis.
Visas koridorius klegėjo vaikų juoku, skambėjo savotiška vaikiška, paprasta, chaotiška spaudomų pianino klavišų muzika. Grojo ne šiaip sau, o aštuoniomis rankomis. Greta pastatytas senovinis „katilas“ buvo naudojamas ritminiams garsams – sukama rankenėlė skleidė kiek šiurpoką, bet tuo pačiu įtraukiantį garsą. Laukiantieji – tėveliai, mamytės, močiutės, dėdės, tetos – visi buvo priversti atsisukti į „orkestrą“. Net nenorėdamas nusišypsai pamatęs tokį mažųjų žiūrovų entuziazmą ir gausą.
Netrukus prasivėrė Teatro salės durys ir visi sugužėjo vidun. Vieni įsitaisė tėveliams ant kelių, kiti stovėdami, o treti, verkšlendami, kad nori sėdėti ant kėdės, sulaukė spektaklio pradžios. Intriga ir įdomumas nuo pirmųjų sekundžių įtraukė mažuosius bei jų tėvelius. Du klounai (aktoriai Liudas Vyšniauskas, Mantvydas Poškus) kažką nešdami ėjo į scenos priekį nugaromis. Neskubėdami, leisdami apžiūrėti kostiumus bei paprastas juodas sieneles jie priartėjo ir atsisuko.
Medinės kaladėlės – štai kas buvo jų rankose. Čia pat jie pradėjo statyti bokštelius. Vieno bokštas aiškus, paprastų geometrinių sumanymų, o kito – meniškas, lyg paplūdimy iš smėlio statoma pilis. Štai iš viso to ir kyla intriga – kieno bokštas didesnis? Jie stato kaladėlę po kaladėlės kruopščiai, atsakingai, rūpestingai ir pradeda matuoti statinius. Akivaizdi kaladėlių vagystė iš baimės drebančios rankos, kipšiškas kikenimas vaikams kelia juoką. O koks susižavėjimas nuaidi per salę, kai klounai nusprendžia statyti vieną didelį bokštą. Ir kiek juoko iš visos šios pramogos, nes bokštas nestovi, jei jo kas nors nelaiko. Štai čia ir pasirodo trečiasis raudona nosimi pasipuošęs bičiulis (aktorius Viačeslavas Mickevičius).
Galėtume šią trijulę pavadinti H. K. Anderseno pasakos „Peiteris, Peteris ir Peras“ vardais. <...> O draugo apgavystė - „turiu delne musę“? Juk tai pasakos „Blusa ir profesorius“ motyvai. Ir visgi, kaip gražu žiūrėti į tą delną ir patikėti, jog ten iš tiesų kažkas yra. Neveltui salė prapliumpa kvatotis, kai klounas savo šneka ištaria „apavo“ – suprask „apgavo“. Ir štai trijulė pradeda vaikytis vienas kitą. Netikėtai atsiranda keistas juodai apsirengęs, salėje vaikų pavadintas „Šešėlio“ vardu (aktorius Kęstutis Bručkus ) personažas. Jis sekioja klounus, bėga kartu su jais. Kol „prilimpa“ prie vieno iš jų ir erzina. Ir kuris gi iš jų yra tikras – klounas ar jo šešėlis?
Verkšlenantis, nuolat apgaunamas, nespėjantis su kitais trečiasis klounas ištempia ilgą raudoną gumą per visą sceną. Pasirodo mergaitės (aktorės Kamilė Kondrotaitė, Vaida Čiuželytė, Eglė Joknytė). Rožiniai kostiumėliai suderinti su melsvom palaidinėm – dailininkės Viktorijos Dambrauskaitės sumanymas. Žiūri į dideles mergaites ir jauti, jog spalvų žaismas, paprastas džiaugsmas žaidimu, aktorinis profesionalumas, režisūriniai sprendimai jas sumažina ir paverčia daugiabučio kieme žaidžiančiomis draugėmis. Savos taisyklės, mergaitėms gerai žinomas žaidimas „Gumytė“ su klouno požiūriu – kuo juokingiau, tuo linksmiau ir įžengianti raudonus batelius dėvinti ir ryškia suknele vilkinti klounė (aktorė Renata Idzelytė). Konkurencija tarp moteriškos lyties atstovių visiems pažįstama. Čia ji sprendžiama vaikiškai juokingai – kas peršoks per aukščiau iškeltą gumą.
Pralaimėjusi ryškiaspalvė linksmuolė lieka viena. Temsta. Vaikai žiūrovų kėdėse pradeda nerimauti. O raudonieji bateliai šoka. Kuo toliau – tuo įdomiau. Klounė (R. Idzelytė) jau šokinėjant per gumą nustebinusi visus žiūrovus atlikdama pusratį ir privertusi salę ploti demonstruoja šokio galimybes. Ritmiškas batelių šokio etiudas – profesionalumo išraiška. Galėtume tai pavadinti tik technika, jeigu neįtikėtume, jog bateliai šoka patys.
Tačiau jie šoka, o šokdami klounę atveda prie klouno. Gimsta vaikiška, naivi simpatija tarp raudonų batelių ir „sportinukų“, bei dviejų raudon nosių. Besisukant šokio sūkury, kur skamba kompozitorės Aušros Vaštakaitės puiki išieškota muzika, bateliai pasimeta tarp šešėlio ir tikrojo klouno. Vargšė klounė – ji trokšta nusiauti ir eiti ten, kur norisi, o ne ten, kur neša bateliai.
Netikėtai suduotas smūgis sukelia muštynes tarp visų personažų. Visiems gulint scenos gilumoje mėnulį kelia Šešėlis. Klounai stojasi po vieną, stato naują bokštą, o ant senojo viršūnės Šešėlis užkelia mėnulį, lyg seną gatvės žibintą iš Anderseno pasakos, kuris viską stebi, o atėjus laikui papasakos.
Belieka pasidžiaugti, jog Klaipėdos jaunieji aktoriai nebijo iššūkių. Sveikintinas ir režisieriaus Liudo Vyšniausko sumanumas pasirenkant žanrą. O spektaklio populiarumu ir kokybe negali abejoti, nes salė pilna vaikų – publikos, kuri yra nuoširdžiausia, tiesiausia ir sunkiausiai apgaunama. Juk teatras – melas nuo pat pirmos sekundės.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą