Jaunystėje Stasas Michailovas nė pagalvot nepagalvojo apie jo laukiančią šlovę ir sceną. Nors nuo pat vaikystės, anksti atsiskleidė Staso kūrybiniai sugebėjimai, kuomet, kaip jis prisimena, dar savo pirmuosius solinius koncertus rengęs ant medaus statinės, stebindavo visus aplinkinius. Gimęs 1969 metais, sovietiniame laike, iš lakūno šeimos kilęs berniukas, gyvenime bandė sekti šeimos pėdomis. Septynis mėnesius pasimokęs Minsko civilinės aviacijos mokykloje, Stasas metė mokslus ir buvo pašauktas į kariuomenę. Demobilizavęs, Stasas mokėsi Tambovo kultūros institute, tačiau ir čia mokslų nebaigė. Sugrįžęs į gimtąjį Sočį dirbo komersantu.
Visgi pašaukimą savyje atradęs Stasas, savo gyvenimą susiejo su muzika, kuri pradėjo imti viršų: jis uždarbiavo garso įrašų studijoje, rengė pasirodymus restoranuose. 1992 metais jis persikėlė į Maskvą, nusprendęs, kad sostinėje pasiekti muzikinį olimpą bus kur kas paprasčiau, tačiau ir čia vedė vieni nenusisekimai . Nepaisant visų negandų, kurios puolė Stasą, šiaip ne taip jis parašė didelio populiarumo sulaukusią dainą „Žvakė” ir buvo išgirstas. Po to sekė išleistas pirmasis muzikinis albumas. Apie savo jaunystę, kurioje sunkus veržimasis muzikuoti ir būti išgirstam, atlikėjo nuomone, tai tik į gerą: „Jei būdamas 20-ies metų būčiau pasiekęs šlovės, tai manęs kaip dainininko jau nebūtų buvę. Prieš 20 metų nesupratau, kodėl kur beėjau visur durys buvo „užrakintos“, o dabar suprantu, kad tai ir buvo kelio pradžia. Man negėda žiūrėti žmonėms į akis, o šlovė dabar man mažai reiškia, nes suprantu, kaip žmogus jos pasiekia.“
Kurdamas dainas po dainų Stasas Michailas pradėjo ir koncertus nedidukėse salėse, po to vis dažniau buvo galima išgirsti jo dainas „Šanson“ radijuje. Praėjus beveik 10 metų, Stasas Michailovas buvo apdovanotas premija „Auksinis gramofonas“ , tuomet atlikėjas pradėjo rengti koncertus Kremliaus rūmuose.
Ilgainiui skynęsis kelią į muzikos pasaulį, Stasas Michailovas pasiekė tokio populiarumo, kad visai neseniai žurnalo „Forbes“ buvo išrinktas turtingiausias Rusijos estradoje uždirbančių žmonių, daugiau už pačius scenos karaliais vadintus Grigorijų Lepsą ir Nikolajų Baskovą.
Rašyti komentarą