Virginija Kochanskytė: "Noriu būti maksimaliai moteriška!"

Spektaklyje vaidina ir klaipėdiečiams puikiai pažįstama aktorė, kamerinių spektaklių kūrėja, renginių organizatorė ir vedėja Virginija Kochanskytė. Ji pasidalino mintimis apie spektaklio atsiradimą, apie šeimą, santykius su vyru, žinomu skulptoriumi Arūnu Sakalausku, ir begalinę, moteriškumu dvelkiančią energiją.

Apie spektaklį ir santykius

Spektaklis "24 valandos iš moters gyvenimo" buvo sukurtas aktorių iniciatyva ir jau ketvirtą sezoną sulaukia didelio žiūrovų dėmesio visoje Lietuvoje. Papasakokite plačiau apie šią iniciatyvą.

Mus su aktorėmis Valda Bičkute ir Daiva Rudyte suvedė serialas "Pavogta laimė", kuriame jos buvo mano marčios. Bendraujant išaiškėjo, jog Valdos gimtinė yra Telšiai, ir ji prisiminė mačiusi mane, vaidinančią jos mokyklos scenoje. Tuomet ji stebėjosi, kad vienas žmogus scenoje gali tiek daug nuveikti, ir ši nuostaba ją pastūmėjo rinktis aktoriaus profesiją. Visos trys susibičiuliavome ir Valda man pasiūlė prisidėti prie naujo projekto - statyti spektaklį pagal austrų dramaturgo Stefano Cveigo kūrybą.

Valda yra Vilniaus mažojo teatro aktorė, tad spektaklį kūrėme būtent po šios įstaigos stogu. Spektaklį palaimino teatro meno vadovas, režisierius Rimas Tuminas, tad nusprendėme savo darbą jau rodyti publikai. Norėjome būti kuo arčiau žiūrovų, tad spektaklis vyko teatro hole, kur telpa 120 žmonių. Net scenografiją pasirinkome tokią, kad ji mus išskirtų iš erdvės - baltą foną, kaip fotostudijoje.

Džiugu, jog mus jau ketvirtą sezoną pasitinka pilnos žiūrovų salės. Mus kviečia įvairūs kultūros centrai, teatrai. Patyrėme šoką, kai Panevėžio muzikiniame teatre teko vaidinti 300 žmonių vietoje 120. Teko keisti vaidybos manierą, skleisti dar daugiau energijos.

Žinoma, mums viskas puikiai pavyko ir vėliau džiaugėmės, kad šis iššūkis mus dar labiau iš vidaus išsprogdino (juokiasi. - Autor. past.). Vėliau dar teko vaidinti Šiaulių kultūros centre, kur telpa 500 žiūrovų.

Apie ką šis spektaklis?

Tai - trijų draugių pokalbis, dalijimasis savo meilės istorijomis. Jos analizuoja santykius, diskutuoja, ir taip pradeda suprasti ir save, suteikia išminties. Dažniausiai šio spektaklio pažiūrėti eina moterys. Tačiau kartais jos atsiveda ir savo vyrus. Šios pjesės autorius yra labai gilus, subtilus, genialus moters ir vyro psichologijos meistras.

S. Cveigas yra pasakęs: "Moters meilė pasižymi dideliu noru aukotis." Kaip vertinate tokią išvadą? Ar manote, jog tai teisinga?

Manau, jog sėkmingoje santuokoje aukojasi abu - ir vyras, ir moteris. Jie aukoja savo egoizmą. Šiuolaikiniame pasaulyje įprasta vengti priimti rimtus sprendimus. Neva pagyvensiu, nepatiks, išsiskirsiu. Tačiau taip mąstyti negalima. Juk šeimoje nebėra "aš". Vietoj to atsiranda "mes". Tik tai suvokus, šeima gali būti darni. Visada verta pagalvoti, ar svarbiau tavo kaprizas, ar šeimyninė gerovė, vaikai.

Jūsų vyras - klaipėdiečiams puikiai žinomas skulptorius, Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Arūnas Sakalauskas. Papasakokite, ką reiškia, kai kartu gyvena du žinomi menininkai?

Tai yra nuostabu! Mes abu turime mylimus darbus, užsiėmimus, gal dėl to vienas kitam taip patinkame. Žinoma, pradžia visada būna sunki - žmonės ieško savo erdvės, sprendžia tuo metu keblius buities klausimus (kaip svarbu, kad kuris nors vienas netarnautų kitam!). Tačiau galiausiai supranti, kad dėl buities pyktis neverta. Juk pačios ištikimiausios buities palydovės - dulkės - niekur nepabėgs (juokiasi. - Autor. past.)!

33. Virginija ir Arūnas kartu jau 33 metai. Du žinomi Klaipėdos menininkai sugyvena puikiai. "Mes abu turime mylimus darbus, užsiėmimus, gal dėl to vienas kitam taip patinkame", - sako pašnekovė. Eimanto CHACHLOVO nuotr.

Arūnas man atvėrė pažinimo duris į platesnį meno pasaulį. Man visuomet patiko dailė, tačiau dabar šią meno rūšį mėgstu dar labiau. Keliaudama visada stengiuosi aplankyti muziejus, ieškoti įdomios architektūros, skulptūros, teatro.

Žinoma, puiku, jei vienas iš sutuoktinių moka pajuokauti. Arūnas turi gerą žemaitišką humoro jausmą, kuriuo užkrėtė ir mane, tokią dramatišką moterį (juokiasi. - Autor. past.).

Dievulėliau... Mes jau 33 metai kartu. Negali būti!

Kas, jūsų manymu, apibrėžia sąvoką "šeima"? Ar, norint sukurti šeimą, būtina santuoka, vaikai?

Šeimos nesukuria nei santuoka, nei sutartis, nei dar koks nors dokumentas, jei į tai žvelgiama lengvabūdiškai. Manau, jog kuriant šeimą labai svarbu prieš Dievą vienas kitam prisiekti meilę ir džiaugsme, ir varge, ir laimėje, ir nelaimėje. Tai yra milžiniškas įsipareigojimas. Galiu patikinti, jog daugelio žmonių, nedavusių šios priesaikos, ir tų, kurie tuokėsi bažnyčioje, požiūris į šeimą labai skiriasi. Aš esu už šeimą, kuri prisiima atsakomybę už save ir, jei Dievas duoda, savo vaikus.

Meilė - tai dievų privilegija. Ir jei tu myli kaip vienas iš dievų - galingai, plačiai, nuoširdžiai - tuomet gali patirti ir dieviškus jausmus.

Kodėl vyrai šiais laikais taip delsia vesti savo antrąsias puses?

Manau, moterys truputį perspaudė su savo teisėmis ir lygybe. Mykolo Lietuvio traktake, parašytame XVI amžiuje, buvo įvardijamos tuometinės didžiausios nelaimės: teisėjų kyšininkavimas, kareivių girtuokliavimas ir moterų laisvės. Taigi klausimas, už ką mes kovojame šiandien, jei apie moterų laisves rašyta prieš penkis amžius?

Blogai, kai moteriai svarbiausias yra jos ego, dėl kurio sūnūs dažnai užauginami vienišų mamų. O kaip svarbu bręstančiam vyrui turėti deramą tėvo pavyzdį!

Dvasia neturi lyties, bet fiziniame lygmenyje vyrai ir moterys turi labai daug skirtumų, kuriuos galima deramai išnaudoti. Aš visai nenoriu būti lygi vyrui, noriu būti maksimaliai moteriška, pažeidžiama, jautri asmenybė. O vyrui leiskime būti maksimaliai vyriškam.

Energija - iš mamos ir mėgstamos veiklos

Jūs esate tikra aktyvistė. Jūs vedat renginius, vaidinat spektakliuose, esate UNICEF geros valios ambasadorė, Klaipėdos universiteto dėstytoja. Iš kur semiatės energijos, aprėpdama tiek daug skirtingų veiklų?

Neišsenkančią energiją, matyt, paveldėjau iš savo tėvų. Mano mama iki šiol nepaprastai energinga. Ji per dieną nuveikdavo labai daug darbų. Dar padėjo ir tai, kad Dievas man padovanojo labai profesionalius ir geranoriškus mokytojus. Maksimaliai atsidavę savo darbui, jie man parodė gerą pavyzdį. Iš jų gavau gerą pamoką: "Nori būti artiste? Būk. Tačiau niekas iš tavęs nepadarys artistės, jei pati neįdėsi daug darbo pastangų."

Na, o dar vienas energijos šaltinis - mėgstama veikla. Joje yra visko: įtampos, streso, tačiau scenoje, vesdama, organizuodama renginius, bendraudama su žmonėmis aš patiriu labai daug laimės. Įvairios kamerinės programos į mano gyvenimą atneša be galo daug įdomios ir naudingos informacijos. Džiaugiuosi, jog į mano gyvenimą atėjo rašytoja Ieva Simonaitytė. Žinoma, ją žinojau ir anksčiau, bet kad ji tokia fantastiška rašytoja, suvokiau visai neseniai. Visi šiandieniniai literatūros bestseleriai nusilenktų prieš "Vilių Karalių"! Tikras nusikaltimas, kad ji į chrestomatijas buvo grąžinta tik po 25-erių metų.

KOSTIUMAI. Spektaklio "24 valandos iš moters gyvenimo" kostiumus kūrė dizainerė Ramunė Piekautaitė, kuri su entuziazmu priėmė pasiūlymą bendradarbiauti, nes anksčiau dar nėra dirbusi teatre. Iš kairės: R. Piekautaitė, Valda Bičkutė, Virginija Kochanskytė, Daiva Rudytė ir grafikos dizainerė, aksesuarų kūrėja Laura Tulaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Mano veikla padėjo atrasti ir kitų daug nuostabių lietuvių kūrėjų, didingą mūsų šalies istoriją, kultūrą, ir dėl to man labai liūdna, kad tiek žmonių palieka Lietuvą. Aš čia puikiai jaučiuosi ir esu įsitikinusi, kad avižos geriausiai jaučiasi tarp avižų, ramunės - tarp ramunių, kur tu - savas tarp savų.

Didžiąją savo kūrybinės energijos dalį jūs skiriate kameriniams projektams. Rašote kamerinių spektaklių scenarijus, juos režisuojate, kuriate įvairių Lietuvos ir užsienio poetų bei rašytojų literatūrines kompozicijas. Kodėl nusprendėte užsiimti šia veikla ir kaip jums pavyksta išgyventi?

Šia veikla užsiimti pradėjau prieš dešimtmetį, nuo tada, kai palikau Kauno dramos teatro sceną. Klausiate, kodėl žengiau šį žingsnį? Turbūt todėl, kad turėjau per daug energijos. Kai atsistoji ant penktosios savo gyvenimo aukštumėlės, supranti, kad moterims aktorėms teatre vaidmenų yra pernelyg mažai. Juk dauguma dramaturgų yra vyrai ir spektakliuose jie bando atskleisti vyrų pasaulį. Taigi vyresnei moteriai teatre tenka lūkuriuoti. Taigi vienąsyk, repetuodama savo vaidmenį, pati savęs paklausiau: ką aš čia veikiu? Kiek man metų? Ir nusprendžiau, kad man laiko liko tik tiems darbams, kurie man patinka, kuriuos galiu daryti su meile.

O šiaip, manau, išgyventi man padeda nuoširdus darbas, kuriuo iš tiesų tikiu ir įdedu visą save. Neturiu jokios viešosios įstaigos, nors ir tiek metų užsiimu kamerinių spektaklių kūrimu. Kultūros ministerija yra suteikusi puikią rėmimo sistemą. Jei esi juridinis vienetas, gali rašyti projektą ir gauti rėmimą. Aš šia sistema nepasinaudojau, tačiau mano projektai sudomino įvairias šia sistema pasinaudojusias organizacijas - muziejus, bibliotekas, kultūros centrus. Taip ir sukuosi.

Domėtis savo kartos poetais

Klaipėdos kultūros veikėjai neseniai reiškė pasipiktinimą uostamiesčio kultūros politika. Kaip jūs ją vertinate? Ar ji išvis egzistuoja?

Jeigu menininkai šią problemą kelia, Savivaldybės Kultūros skyrius turėtų ją spręsti. Atsakyti plačiau galėtų mano vyras - jis labiau gilinasi į uostamiesčio kultūros politiką. Galiu pasidalinti tik tuo, ką pastebi senosios kartos menininkai. Anot jų, anksčiau uostamiesčio kūrėjai glaudžiau bendravo ir bendradarbiavo.

Sakoma, kad Klaipėda yra teatrų miestas. Jų čia - beveik dvi dešimtys. Tačiau plačiau Lietuvoje žinomų - vos keletas. Ar kitos, dažnai jaunimo, iniciatyvos gali virsti profesionaliais, dideliais teatrais, ar dalis jų yra pasmerktos?

Jei yra tiek daug iniciatyvų, turbūt vilčių turi visi jų sumanytojai. Jei jiems užteks kantrybės, užsispyrimo, talento, darbštumo, jie taps labai reikalingi žiūrovui ir tuomet atsiras jų idėjų rėmėjai. Juk visais amžiais rimtas, dvasingas menas neapsieidavo be mecenatų, o be rėmimo išgyvena tik šou kultūra. Kita vertus, laikui bėgant, pats žiūrovas pasakys, ko šiam miestui reikia. Juk teatras be žiūrovų yra bereikšmis.

Apie jus rašoma, kad Lietuvos teatrinėje erdvėje įtvirtinote "poezijos artistės" sampratą kaip savarankišką, savitą ir labai įdomų žanrą. Kokį vaidmenį visuomenėje atlieka poezija?

Tokių renginių, kai vyrauja aktoriaus literatūrinis monologas, tradicija kūrėsi daug anksčiau nei pradėjau tai daryti aš. Iš vyresnės kartos aš tiesiog perėmiau tokių renginių vėliavą ir nešu iki šios dienos.

Visgi man, kaip teatro aktorei, besiilginčiai teatro scenos, labiau prie širdies kameriniai spektakliai, kuriais po truputį ir tampa mano literatūrinės programos.

Kokių šiuolaikinių poetų galėtumėte parekomenduoti jaunimui?

Pamenu, kai mano scenos kalbos dėstytoja į paskaitas liepė atsinešti poezijos, mes, žinoma, atsinešėme poezijos klasikų kūrinių. Tačiau ji pasakė, kad mes turime dirbti su mūsų kartos poetais, ir ji mums atnešė Antano Jonyno, Birutės Baltrušaitytės, Gražinos Cieškaitės ir kitų tuo metu jaunuolių rankraščių. Šiandien jauniems žmonėms taip pat siūlyčiau paskaityti pirmąsias, ką tik išleistas savo kartos rašytojų knygeles.

Tam, kad atsiskleistų, tarkime, Maironis, reikia ir gyvenimiškos patirties. Man jo kūryba atsiskleidė tik prieš 15 metų.

5 eurai gelbsti tris vaikus

Papasakokite, kiek metų jau dalyvaujate UNICEF vykdomose misijose? Kokių patirčių jums ši veikla suteikė?

Misijose dalyvauju jau 11 metų. Kai mane pakvietė prisijungti, dvejojau, nes maniau, jog reiks rinkti pinigus... Tačiau UNICEF nacionaliniam komitetui reikėjo veido žmogaus, kuris liudytų, jog UNICEF veikla yra ori, garbinga ir patikima.

Taip pat, keliaudama per Lietuvą, aš skleidžiu žinią, kodėl mes turime padėti skurdžių valstybių gyventojams. Juk pasiturinčių, civilizuoto pasaulio gyventojų yra milijonai, o nuskriaustųjų - milijardai. Tad jeigu mes nenorime, kad jie ateitų pas mus, turime jiems sukurti tokias gyvenimo sąlygas, kad jie nenorėtų palikti savo namų. Baltoji rasė tūkstantmečius darė viską, kad ten būtų tokios sąlygos, kokias mes matome šiandien. Ačiū Dievui, mes, lietuviai, neprisidėjome žudydami ar paversdami tuos žmones vergais.

Tautiečių emigraciją išgyvena daugelis pasaulio šalių. Europos Sąjungos vadovybė padarė klaidą, jog okupacijos nustekentose Rytų Europos šalyse greitai nesukūrė tokių sąlygų, kad žmonėms nesinorėtų palikti savo šalies.

Žinoma, nėra net kaip lyginti sąlygas Lietuvoje ir, tarkime, Svazilande, kuriame žmonės neturi ko valgyti. Iš surinktų lėšų vaikams ten UNICEF kasdien duoda vieną dubenėlį košės. Jei ne ši pagalba, jie mirtų iš bado. Valstybė yra labai skurdi. Ją nustekeno Didžioji Britanija, kuri šalį paliko tik 1968 m. Iškirtę miškus britai sudarė sąlygas didesnei sausrai. Ten nėra naudingųjų iškasenų, jie neturi išsilavinimo, tad bando pasivyti patys save. Jie negauna pašalpų, neturi ką parduoti pasauliui, nėra našlaičių namų. Išgyvenimas yra tavo asmeninė problema.

Ir visgi, jei penki tavo pervesti eurai gali išgelbėti tris vaikus, gal derėtų atsisakyti vieno puodelio kavos ir padėti jiems?

Esate minėjusi, jog skurdžiose šalyse gyvenantys žmonės netgi labiau vertina tai, ką turi, nei mes, palyginus gerai gyvenanti visuomenės dalis.

Jie myli savo žemę, nenori jos apleisti. Jie nuoširdžiai tiki ir nori, kad jų vaikai gautų išsilavinimą. Mano, kad išsilavinimas gali pakeisti vaikų ir šalies ateitį. Begalinis jų dėkingumas padėjo man suprasti, jog tai padeda žmogui būti laisvam, nepriklausomam nuo aplinkybių ir nieko nekaltinti. Eik, dirbk, stenkis, mokykis, tobulėk - ir tuomet aplink save sukursi įdomų ir visavertį gyvenimą.

Eik, dirbk, stenkis, mokykis, tobulėk - ir tuomet aplink save sukursi įdomų ir visavertį gyvenimą.

Blogai, kai moteriai svarbiausias yra jos ego, dėl kurio sūnūs dažnai užauginami vienišų mamų. O kaip svarbu bręstančiam vyrui turėti deramą tėvo pavyzdį!

Kai atsistoji ant penktosios savo gyvenimo aukštumėlės, supranti, kad moterims aktorėms teatre vaidmenų yra pernelyg mažai.