"Didžiausia rizika - ateityje"

Iš arčiau

Kiekvieną sekmadienį LTV laidos "Keliaukim!" vedėja Neringa Skrudupaitė kviečia pasižvalgyti po neatrastas žemes. O šį sezoną ji naršo Juodojo žemyno šalis.

Keliaujantį po pasaulį laikyčiau laimingiausiu žmogumi. Bet ar nepersisotinate potyriais, neprarandate gebėjimo viskuo stebėtis?

Visada buvau iš tų, kurie sako, kad gyvenimas kaip stebuklas - aišku, jei pats tai sugebi pamatyti ir susikurti. Jei tik turi sveikatos, viskas yra įveikiama - tereikia užsispyrimo. Man labai svarbu rasti naujų išgyvenimų: vieną kartą danguje, kitą kartą po vandeniu. Pasaulyje yra tiek daug įdomių dalykų, kuriuos pažinti kartais neužtenka viso gyvenimo! Todėl nuobodžiauti kelionėse man nepavyksta, kur bekeliaučiau - po Lietuvos kaimus, ar egzotiškus kraštus.

Ar esate iš tų žmonių, kurie nuolat patenka į rizikingas, neįtikėčiausias situacijas?

Manau, ne. Bet tikriausiai mano artimi žmonės pasakytų ką kita, - šypsosi. - Tą patį vaizdą galima pamatyti skirtingu rakursu. Kas vieniems rizikinga, kitiems tik verta lengvos šypsenos. Po kelionės į vakarų Afriką vieni sakė, kad tokia avantiūra jiems būtų per sunki, kiti - kad leistųsi drauge. Šį savaitgalį filmuojame laipiojimus po medžius ir keturračių safarį. Kažkam tai gali pasirodyti baisoka. Viliuosi, kad rizikingiausi dalykai manęs dar laukia.

Kur buvo sunkiausia perprasti vietos papročius ir sutarti su žmonėmis? Sunku patikėti, kad Jums leido stebėti vudu apeigas, ir gal kai kurie labiausiai stulbinami dalykai liko nenufilmuoti?

Keliaudami po Togą, sustojome prie dainuojančios ir rankomis mosikuojančios didžiulės minios. Tai buvo vienas iš afrikietiškų ritualų - Mirties ritualas. Tačiau nieko linksmesnio negalima įsivaizduoti, nes žmogaus išėjimas Afrikoje - džiugus dalykas, matėme tik kelis žmones verkiančius.

Keliavome apibarstyti kažkokias milteliais - aplink visą kaimą. Pagal Vudu apeigas jie svaiginasi tam tikromis žolelėmis. Niekada nežinai, kaip jos veikia. Todėl mums atrodė, kad saugiau neužsibūti, tad tyliai pasišalinome...

Bet visada jauti, kaip reaguoja žmonės, ar jie geranoriški, ar tau saugu su jais. Galbūt mano nuostata ir neleidžia kelionėje sutikti piktų žmonių - pasaulis geras, jei nori jį tokį matyti.

Ar Jūsų noras įsigyti viešbutį Afrikoje susijęs su kūrybiniais sumanymais?

Man kelionės - didžiausias gyvenimo narkotikas. Sergu seniai. Bijau, kad neįmanoma išgyti. Ir tai gali pridaryti įvairiausių nemalonumų. Taip žiūrėk, kokioje Ganoje ir liksi po kelionės! - juokiasi. - Bet džiugu, kad mano kelionių dienoraščiai nusėda LTV video archyvuose. Apie Didįjį kanjoną, masajų gentis, naują-seną Lietuvos rekordą karšto oro balionu. Bus smagu pasižiūrėti, praėjus daugeliui metų.

O noras turėti viešbutį Afrikoje daugiau buvo palyginimas - apie žmones ir kaip jie renkasi gyvenimo kelią.

Sakėt, žavitės žmonėmis, kurie laksto skraidyklėmis, kopia į viršukalnes, nardo vandenynų gelmėse. Koks pačios potyris ekstremaliausias?

Malonų susižavėjimą kelia žmonės, kurie šiek tiek iškrenta iš įprasto gyvenimo konteksto. Jie verčia mus gyvenimą pamatyti kitokį. Gyventi bet kaip sugeba visi, o turėti valios ką nors įrodyti sau prisiverčia ne kiekvienas. Sunku pasakyti, kas man ekstremalu. Nesiimu to, kas atrodo nesaugu. Skraidau, laipioju, šokinėju, jei tai nekelia rizikos. Manau, kad esu kiek drąsesnio būdo ir smalsesnė nei dauguma moterų, o kiti tai supranta kaip polinkį į ekstremalumus.

Keliaujate visokiom transporto priemonėm, kiekvieną savaitgalį. Ar namuose neturite gyvūnų, augalų, netraukia kulinarija, o gal išmokote kokių "laukinių" amatų?

Namuose vargsta tik šitsu veislės šuniukas. Jis iš prigimties budistas, nes jo giminaičiai iš Tibeto. Lamos tokius šuniukus ant pagalvėlės dovanodavo savo svečiams. Todėl suprantama, jis ramaus charakterio ir prisitaiko prie visų šeimininko įpročių. Be to, jei išvažiuojame, jį mielai priglaudžia mano sesuo Jūratė. Namuose praleidžiu mažiausia laiko, todėl apie namų reikaliukus nėra ką papasakoti...

Ar kelionės daro žmogų kitokį? Jei nebūtumėt keliavusi, ko nemokėtumėt, kokių baimių nebūtumėt įveikusi?

Nevertos nieko tos klajonės, po kurių lieki nepasikeitęs. Tikriausiai turiu trūkumą: kiekvieną kartą grįžtu apimta euforijos, su beprotiška optimizmo doze ir begaliniu džiaugsmu dirbti ir kurti. Pamatyti daugiau nei įprasta.

Kelionės atskleidžia ir tave - jose kaip niekur kitur išgyveni ryšį tarp žmonių. Tų, su kuriais keliauji ir tų, kuriuos susitinki. Kartais vos akimirkai. Ir tokie prisiminimai lydi visą gyvenimą. Kaip kažkas su tavimi dalijasi palapine, vandeniu, - skamba banaliai, bet kartais tokių detalių dėka labai ryškiai galiu prisiminti net išgyvenimų kvapą.

Kaip sukurti gerą kelionių laidą, kad ją žiūrėtų ne vien namisėdos?

Aktyvūs žmonės sekmadienio popietę, prieš penkias, dažniausiai nesėdi namie prie televizoriaus ekrano. Keliauju ir rodau tiems, kurie nori palyginti savo kelionių įspūdžius ar pamatyti ką nors nauja. Taip pat tinginukams, kurie mieliau renkasi "suflerį", kaip ir ką planuoti.

Tarkim, rodėme 3 dienų tikrai puikų maršrutą po Šiaurės Lenkiją. Nebrangu, netoli, visiems įkandama. Net profesorius A. Bumbliauskas gerai įvertino. Siekiu, kad būtų informacijos, patarimų ir, aišku, asmeninių įspūdžių. Kartais apie Lietuvą, kad nebūtų reklama, negaliu papasakoti vertingų dalykų. Pavyzdžiui, kur apsistoti ir užkąsti.

Be to, kelionės yra labai asmeniška. Kas vieniems labai patinka, kitiems gali pasirodyti nuobodu. Kol kas tik ieškau aukso vidurio. Be to, trečias sezonas - dar ne tiek daug tos TV kelionių patirties.

Kokią turite pragmatišką ir - beprotišką svajonę?

Svajoju kuo daugiau pažinti. Ir išsaugoti tą kelionių dvasią, su kokia kaskart grįžtu... Turėti daugiau laiko mylimiems žmonėms... Ir bent porą ratų apsukt aplink pasaulį... Paprasta? Ar ne? Reikia tik noro, o gyvenimas viską sudėlioja į reikiamas vietas.

Niekada neskaičiuoju šalių, kuriose buvau. Nes svarbus ne skaičius, o ką tau tos kelionės davė. Kuo toliau, tuo daugiau kelionių planų. Bet viską reikia pasverti. Ypač pastoviausią gyvenimo dalyką: jo nepastovumą.

Ivona ŽIEMYTĖ