"Kinas yra kentauras..."

2006-06-26 12:00

Jubiliejus

Lietuvos režisūros grandas, scenarijų autorius Algimantas Puipa praėjusią savaitę šventė savo 55-metį. Kokių įžvalgų jis yra sklidinas apie savo amatą, ar sunkus talento kryžius, ar kūryba atperka viską?

Ką veikiate šiuo metu Juodkrantėje?

Ilsiuosi. Vaikštau jaunystės takais... Prieš filmo "Raganos ir lietus" montažą negalėjau palydėti žmonos į tarptautinę kino akademijos stovyklą.

Jūsų filmuose jūra, regis, atspindi žmogaus sielos stichiją. Ar lietuviams ji yra savastis?

Jūra pasauliniame kine yra šablonas. Visus prastus siužetus kinematografininkai važiuoja filmuoti prie jūros, ir šitaip išgelbėja savo filmus. Jūra suteikia atmosferą meilės istorijai, bet tai - blogas tonas. Buvau sugalvojęs "Raganų ir lietaus" epizodą filmuoti prie jūros. Kolegos sukritikavo: "Tai pats primityviausias būdas. Negi nebeturi fantazijos?"

Kūriau porą filmų, kurių nebūtų buvę be jūros - "Moteris ir keturi jos vyrai", "Elzė iš Gilijos" ir net "Amžinoji šviesa", kur man reikėjo tokių lygumų, keisto peizažo, sugriautų tvirtų pastatų.

Taip, jūra visada yra nesuvaldomos jėgos ženklas, bet lietuviai nėra jūrinės valstybės žmonės. Perverskit lietuvių literatūrą. Kokį galite įvardyti rašytoją, kurio kūrinio vyksmas rutuliojasi jūros fone, kaip, tarkime, norvegų? Manau, galima ir suabejoti, kad jūra ką nors reiškia mūsų tautai.

Sakėte, jog, kurdamas erotines scenas "Raganoms ir lietui", peržiūrėjote pusšimtį pasaulinės režisūros šedevrų. Ar lietuviui kūnas - tik nereikalingas dvasingos sielos priedas, o seksas - gėdinga katastrofa?

Peržiūrėjau Bertolučio, Polanskio filmus, kuriuose didelio džiaugsmo erotinėmis scenomis nėra. Tiesiog norėjau išsiaiškinti, kaip jie tai daro. Be to, filme erotiškumo neišvengsi - Jurgos Ivanauskaitės popieriuje užrašytos drastiškos scenos turėjo materializuotis. Iš pradžių man daugelis patarinėjo: "Su lietuvėmis tu tų scenų nenufilmuosi - imk ruses aktores ir jos tau ką nori suvaidins".

Ar paskutiniojo filmo kūrimas Jums suteikė "kaifą"? Sakėte dar giliau pažinęs moterį.

Kai pradedi filmą, save keiki, kam šito ėmeisi, galėjai ramiai gyventi. Reikia priprasti prie literatūros, vėliau ją savy sunaikinti, o paskui daryt iš to autorinį filmą. Nesu pažodinis teksto vertėjas į kino kalbą; prisimenu kažkada dariau dokumentinį filmą apie Stasį Krasauską, kuris sakė: "Aš neiliustruoju poezijos, aš ją skaitau. Vaizdai, kurie gimsta, tampa mano grafikos lakštais".

Kas Jums yra kinas: tapybiškų vaizdų slinktys, filosofija, misija žadinti sudiržusią sąmonę, sukrėst jausmus iki katarsio?

Labai plati tema, ir kiekvienas režisierius turėtų vis kitokį atsakymą. Kinas gimsta per vaizdą, ir jame sujungta viskas - teatras, literatūra, techniniai dalykai. Tad kinas yra lyg kentauras. Vieniems jis - masinės kultūros reiškinys. Lietuvoje nuo senų laikų geras tonas - skeptiškai žiūrėt į kinematografą, o teatras ir krepšinis - kultinis reiškinys. Kinas atsidūrė podukros vaidmeny.

Aš suprantu, kad yra filmų, sukurtų per kančią, titanišką darbą, bet man kinas yra žaidimas. Yra kino istorijoje daug filmų, kurių sukūrimas - didvyriškas poelgis. Tarkim, juosta "Mūšis už Alžyrą" padarė didžiulį poveikį tos tautos ateičiai.

Filmo "Dievų miškas" kūrimas man buvo milžiniška kančia, košmaras: reikėjo filmuoti šaltyje tris epizodus per dieną, didžiulės masinės scenos. Bet to nesureikšminu, vertinau tai kaip savęs išbandymą. Nešaukiau, kad deginu save ir raunuos plaukus. Tai - kančios, kurią patyrė Balys Sruoga, imitacija. Aš esu fokusų Koperfildas kine, - juokiasi.

Kuo skiriasi dvidešimtmetis A. Puipa nuo penkiasdešimtmečio? Kokią gyvenimo patirtį laikytumėt aštriausiu siužetu?

Nelabai kuo pasigirčiau. Atsirado kita patirtis, profesionalumas, leidžiąs vienaip ar kitaip valdyti situaciją arba iš jos išsisukti. Smagiausio periodo būta, kai man buvo 30-40. Dabar draugai, pamatę "Raganų ir lietaus" ištraukas, šnibžda, kad galbūt aš padariau geriausią savo filmą? Būtų liūdna, nes tokiu atveju liko laiptai, vedantys žemyn, o ne tobulėjimo link...

Ne, netapau joks šaltas analitikas su skalpeliu. Dažnai žaidžiu neracionaliai - šalia manęs yra žmonės, prilaikantys, kad nenukrisčiau nuo stogo briaunos. Turiu galvoje kolegas, kūrybinę grupę ir žmoną.

Turite nuostabią žmoną režisierę Janiną Lapinskaitę. Kuris yra kurio Pigmalionas?

Reikėtų pabandyt, kas būtų, jeigu būčiau vienas. Savo laiku mes vienas kitam padėjome susiformuoti, ir nėra tokios simbiozės, kad vienas be kito negalėtume sukurti nieko. Mes galime kurti tą pačią akimirką atskirai, bet dažniau aš ją kviečiu drauge padirbėti. Akylas jos žvilgsnis man padeda save pamatyti iš kitos pusės ir sulaiko nuo klaidų.

Nekalbate apie meilę. Ar menininkui ji gali būt neišsemiama, amžina, ar tai irgi kūryba?

Yra audringa jaunystė, bohema... Buvo sunkus periodas, kai viskas galėjo sugriūti, bet su laiku suvoki, kad gyvenimas yra daug įdomesnis, ryškesnis ir be bohemos. Dabar aš gyvenu ramų žmogaus gyvenimą, šeimyninį, ir ta meilė yra abipusė - į saulėlydį žiūrinčių žmonių laimė...

Ką pasirinktumėt: milijardieriaus dykaduonišką būtį ar talentingo, bet vargšo kūrėjo kelią? Juk kartais talentą tenka nešti kaip kryžių.

Nežinau, ką rinkčiausi. Galvoju tik viena, kad visam pasauly kino žmogaus profesija yra labai pelninga, ir žmogus, sukūręs vieną filmą, gyvena visiškai kitaip, negu mes. Iš dalies liūdna, kad gimei tokioj šaly, kur belieka tik egzistuoti. Nesakau, kad norėčiau būti Holivude. Norėčiau gyventi Skandinavijoj, tarkim, Norvegijoj - gerai, turtingai ir laisvai. Liūdna kiekvieną kartą vaikščioti ištiesus ranką ir kaulyti filmui pinigų. Bet liūdna ir valstybei, kuri šitaip neapkenčia kino! Bet kūryba atperka viską.

Ar, baigus filmą, jūsų širdy būna tuštuma, ar vėl ima spurdėti kokia įkūnytina idėja, fantazmas?

Per dvejus metus sukūriau du filmus - "Dievų miškas", baigtas filmuoti "Raganos ir lietus". Įtariu, kad kurti juostą mane vėl "prileis" tik po aštuonerių metų. Tik dvejoju, ar man to bereikės?

Idėjų turiu. Kaip sakė A. Tarkovskis: "Jeigu tave pažadina ir tu nepasakai aštuonis ar dešimt projektų, kuriuos gali tą pačią minutę kurt, vadinasi, esi ne režisierius". Na, aš dešimt neturiu, bet du, tris į priekį - visuomet.

Buvo itin įdomi idėja sukurti filmą pagal Vytauto Žalakevičiaus prieš mirtį parašytą scenarijų Vaižganto "Nebyliui". Ir tas scenarijus klaidžioja, neturi šeimininko. Aš sakiau V. Žalakevičiui, kad tiek jau pridariau kaimietiškų filmų, vienintelė išeitis tą siužetą perkelti arba į Norvegijos fiordus, arba kur į Ispaniją, Pirėnų pusiasalį. Norėčiau "Nebylį" daryti visiškai kitoj šaly, su kitais aktoriais, kad įrodyčiau, jog Vaižganto siužetas yra kaip ir Šekspyro - genialus, nepriklausomas nuo vietos ir regiono.

Gyvenimas gražus, ir, tikėkimės, dosnus netikėtumų. Dėkoju už pokalbį.

Režisieriaus A. Puipos filmografija:

"Dievų miškas" (2005), režisierius, scenarijaus autorius

"Pastabos gyvenimo būdo paraštėse" (2002), scenarijaus autorius

"Trys mylimos, arba Paskutinė diena" (2002), režisierius, scenarijaus autorius

"Elzė iš Gilijos" (1999), režisierius

"Vilko dantų karoliai" (1997), režisierius, scenarijaus autorius

"Žaibo nušviesti" (1995), režisierius, scenarijaus autorius

"Ašarų pakalnė" (1994), režisierius, scenarijaus autorius

"Procesas" (1994), režisierius, scenarijaus autorius

"Ir ten krantai smėlėti" (1991), režisierius

"Bilietas iki Tadž Mahalo" (1990), režisierius