Iš arčiau
"Aš neprognozuojamas", - šypteli "Balticum" TV laidos "Vakarų kriminalai" vedėjas ir režisierius Vidmantas Beržinis. Paklaustas, kokiu "detektyvu" prasidėjo ši darbo diena, sako, jog ji ir nebuvo pasibaigusi, mat tęsiasi ištisą parą, o miego ar pietų pertraukėlių kartais tiesiog nebūna.
"Įvykių apstu: bėgioju po teismus, skambinėju, klausinėju, žiūrinėju, kas visuomenei būtų įdomu ir ką jai reikėtų sakyti, žinoti, rodyti, - sako Vidmantas. - Bet eismo taisyklių skubėdamas nepažeidinėju, nes kolega Gintaras Vaičekauskas iš "Reido" nubaustų".
Klaipėdos universiteto Menų fakultetuose baigėte režisūros specialybę, esate gabus aktorius. Kas atvedė į televiziją, tą "šėtono bažnyčią"?
Kartais taip nutinka gyvenime. Į televiziją atvedė buvusi kurso vadovė Dalia Kanclerytė. Po truputį ėmiau filmuotis, prasidėjo tapsmas Šerloku Holmsu, - juokiasi pašnekovas. Jis sako literatūros, psichologijos ir mokslinių kriminalistikos veikalų bagažą susikrovęs studijų metais, o nepasotinamas detektyvų rijimas tęsiasi nuo senų laikų. Vaikystėje net su Šerloku Holmsu tapatinosi. - O mokslų iš gyvenimo neišbrauksi. Esu labiau komikinis aktorius. Net ir mano darbe komiškų situacijų pasitaiko.
Skeptikai sako, kad kriminalinės laidos skirtos iškrypusiems žiūrovams, kurie mėgaujasi svetima neviltim. Vienoje Rusijos TV laidoje dalykiškai aiškinama, kas yra "vor v zakone", recidyvistų tatuiruočių prasmė, o mūsiškiai laidų vedėjai "suka" tas pačias įvykių suvestines.
Yra įstatymai, kad nepilnamečių nusikaltimus, išžaginimus pristatytume kiek etiškiau. Tą ir darome. Aišku, žurnalistų darbe būna ir "neskanių" dalykų. Bet yra ir kita medalio pusė; mes gyvename visuomenėje, kurioje kraupių reiškinių netrūksta, ir visų reporterių, analizuojančių nusikaltimo anatomiją, į Prokrusto lovą kišti negalima. Juk ne kiekvienas žurnalistas heroizuoja nusikaltėlius. Atvirkščiai, juos demitologizuoja. Mes negąsdiname, o suteikiame vilties, kad kartais kiekvienas "blogietis" gauna tai, ko nusipelnė.
Kai kurie kriminalinių laidų vedėjai tarsi žavisi savimi ir galimybe pasakoti apie šiurpiausius nusikaltimus.
Mano laida yra daugiau informacinio pobūdžio. Aš neieškau savyje intriguojančios žvaigždės. Nesu kažkoks narcizas. Pagaliau nevalia žaisti tokiais dalykais. Patekę į teisėsaugos akiratį, žmonės irgi yra nekalti, kol jų kaltės neįrodė teismas. Tiesa, nežiūriu į kriminalus kaip smalsus pašalietis, bet ir emocijų stengiuosi nerodyti; apie nusikaltusį asmenį arba įtariamąjį paskutinį tašką padeda teismas, - sako Vidmantas, bent jau vištų vagystės nekomentuojantis Levitano balsu. Jo laidų komentaruose nėra vietos tokioms "įžvalgoms": "Jis net nenujautė, kad..."
Žvelgiate šaltu ir skvarbiu analitiko ar tik operatoriaus žvilgsniu?
Labai sunku pasakyt. Kartais žmogus būna įdomus kaip anomalus reiškinys, pasirinkęs kitokį gyvenimą, kitokį braižą. Bet jis tokiais būdais užsidirba duonos kąsnį, jog po jo darbelių daug kam skaudu ir negera. Skaudu žiūrėti į suluošintų žmonių, visos giminės likimus, kai kaltininkas nesulaukia tinkamo atpildo. Kai kas susidaro nuomonę, kad teisėsauga nieko nedaro, klesti korupcija. Bet ne rožėmis klotame jų darbe yra ir labai pozityvių dalykų. Būna sudėtinga pareigūnui, ne kartą susidūrusiam su tuo pačiu įstatymų pažeidėju, surinkti įrodymus, kad aną nuteistų. Tada ir man apmaudu.
Koks reportažas jums įvarė daugiausia baimės, streso? O gal juoko?
Ojojoj! Varot mane aklavietėn, - juokiasi Vidmantas. - Na, ne per seniausiai Mažvydo alėjoj buvo subadytas žmogus, ir vienas pilietiškas tautietis sulaikė bėgantį įtariamąjį. Šis ėmė vaidinti psichikos ligonį. Tik nuleidi kamerą, ir jis - normalus, filmuoji - vėl siautėja kaip per Helovyną, ištaiso nežmoniškas grimasas! Bet nuvežtas į policijos komisariatą, "pamišėlis" ėmė atviraut, kad badydamas žmogų tiesiog "atlikęs savo reikalą". Nufilmuota medžiaga buvo įrodymas, kurio nepaneigsi.
Turbūt ne kartą pravertė jūsų filmuota medžiaga, demaskuojant tokius veikėjus?
Buvo, buvo, kad pravertė. Pakanka situacijų, kai pilietis įrodinėja esąs nekaltas ėriukas, mušasi krūtinėn, koks esąs taurus, o įvykio dieną puola policininkus, juos bedieviškai keikia, įžeidinėja. Ir po to rašo pareiškimą, a la "mane mentai sumušė, privertė prisipažinti". O tu nufilmavai visą tą cirką: pats mušu, pats rėkiu.
Ir gailesčio jausmas jums nesvetimas?
Sulaikė narkotikų pardavėją, dešimtmečius praleidusį kalėjimuos; kai tik policija apsilanko jo namuose, vis ir suranda narkotikų. O jis graudina: "Amžius nebe tas, kad eičiau plėšti ar vogti. Eiliniam piliečiui nelengva darbą rasti, o kas man, neprognozuojamam, patikės?" Savotiškai ir gaila žmogaus, bet ar jis pakeistų įprotį "lengvai uždirbti pinigus"? Yra tokia vagišiukė "robin hudė", auginanti mažą vaiką; kiekvieną dieną kaip į darbą ji eina vogti į parduotuvę. Ir štai jau buvo pagauta 80-ąjį kartą. Sunku pasakyti, ar tai kleptomanija, ar pragyvenimo būdas, ar hobis.
Ar klausant žmogžudžio išpažinties neknieti pasielgt su juo "necivilizuotai"?
Yra sielų, kurios neišsitenka vienoje civilizacijoje, - juokiasi Vidmantas. - Gal ir nekyla noras žmogžudį sunaikinti, bet kai jis stojasi prieš tave toks patenkintas... Pažinau tokį maniaką Kiseliovą - personažas nekasdienis, genialus apsimetinėtojas. Tam, kad patenkintų savo moters poreikius, jis lengva ranka žudė kitas moteris. Buvo toks Vaičius, kuriam smaugti, dusinti senyvus žmones, grobt iš jų ką vertinga - natūralus reiškinys. Jis sakė: "Taip, aš nužudžiau. Na, ir kas?" Po svaitės, po mėnesio jis vėl būtų žudęs. Teisme pats dievagojasi, kad jam vieta - už grotų, o patenka kalėjiman, ir jame tarsi kažkas apsiverčia, ir verkia laisvės.
Ar mėgaujatės pikantiškais prostitučių lizdelių vaizdais? Yra ką papasakoti draugams prie alaus bokalo...
Taip, susijaudinu filmuodamas orgijas! - kvatojasi Vidmantas. - Seniai bebuvau su jomis susidūręs, ir prostitučių man iš esmės negaila, nes daugelis tai daro iš pašaukimo. Keičiasi vyrai, suteneriai, o mergaičių gyvenimo stilius - ne. Studentės puola į neviltį, kai išaiškėja jų papildomo uždarbio pobūdis. Bet, kalbėdamas apie tai, nenoriu jų pažeminti, dar labiau "apnuoginti". Laikausi tam tikros etikos. O man patekusi informacija - tas pats kaip užkasta į kapą.
Ar darbas kaip nors pakeitė jūsų artistiškai charizmatinę asmenybę?
Manau, kad ne. Nei joga užsiiminėju, nei kultūrizmu, juolab nežinau, kas yra tas visuotinis baubas - depresija. Aš nusipurtau, atsitolinu nuo įvykių - namo negaliu parvilkti šito šleifo. O aktoriniai įgūdžiai - klounada - kartais praverčia ir darbe, ir namie. Ir režisieriaus gyvenime. Čia aš irgi esu neprognozuojamas, todėl apie konkrečius sumanymus ir bandymus juos realizuot nepasakosiu.
Kokiais būdais dar save išreiškiat?
Su žmona auginam sūnų. Jam tik pustrečių metų, o jau kirba menininko gyslelė - vaikinas tapo paveikslus, dovanoja artimiesiems. Aš įrėminu. Gaila, žinoma, kad man trūksta laiko nuvažiuot į kitų miestų teatrus. Na, o filmus tai pažiūriu - ir L. Viskončio, ir V. Aleno, F. Felinio, ir netgi jaunųjų lietuvių režisierių. O štai kriminalinių laidų nemėgstu.
Gal turite kitų kūrybinių planų? Vaidinti, režisuoti, kurti kokią mistiškesnę laidą, kaip, tarkime, "Kitoks gyvenimas"?
Jau nekart įsitikinau; jei tik prasitari apie planus, šimtu procentų jie žlunga. O pas mane ir taip kasdien - kitoks gyvenimas... - juokiasi Vidmantas.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą