"Nežinau, kas yra fiasko"

Iš arčiau

LNK pokalbių laidos "Dainius" vedėjas Dainius Ožalas nebijo konkurentų ir nemano iš kurio kolegos atimsiąs duoną ar pasigvelbsiąs auditoriją. Nors, kol kas, atrodo, jam sekasi kaitinti žiūrovų aistras ir vaizduotę. O orientuojasi jis, sako, - į "velnių priėdusius"...

Ar būna šoumenų iš prigimties?

Jau aštuntoje klasėje pasakiau draugams, kad manau, galėčiau tai, ką gali televizijos laidų vedėjai, ir nuo to laiko vedžiau visus mokyklos renginius. Paskui buvo radijo stotis, po to - televizija.

Nepakanka būti šiokiu tokiu lyderiu savam rate, ar žaidžiant krepšinį, ar futbolą, šoumenui reikia truputį psichologinio pasiruošimo ir trenažo. Save nugalėt, visas baimes, kad nesijaudintum, ką pasakysi, kad scenoje kam nors atrodysi juokingas. O visa kita - įgimta; ne kiekvienas gali ir anekdotą papasakot, turi dovaną raiškiai kalbėt, greitą reakciją, jei tau kas įkando, turi sugebėt atsikirsti su humoru.

Atrodo, esat neblogas aktorius ir sumaniai slepiat savo silpnybes bei nesistengiate būti laidos epicentru.

Aš gyvenime iš kai kurių žmonių esu gavęs tokių pamokų, ir pats galvoju, kad vedėjas turi organizuot pokalbį taip, kad jo mažai ir būtų. Turi tik laiku įkąst ar pabandyt nuoširdžiai išgaut informaciją, juk žiūrovas žiūri į tuos, kas šneka. O vedėjas yra tik priedas, aitresnis prieskonis, bet kitas pašnekovas gali išsigąst, tad turi veikti kaip saldžiarūgštis kinietiškas padažas.

Laidos dalyviai jau suprato laidos "formatą" ir Lietuva yra tokia maža, kad su daugeliu jų jau yra tekę susitikt. Chirurgui sunkiau operuot pažįstamą, nes žino jo ligas? Taip, bet kai tavim pasitiki, nebežiūri: iš kur tu toks atsiradai?

Na, televizija yra tokia šėtono bažnyčia, kad ja visi lietuviai pasitiki, tik ir trokšta atsivert it skrodžiamos austrės.

Bet tai yra gerai; o ar yra ką slėpt? Žmonės renkasi, kas yra banalus striptizas, o kas - įdomi istorija, kurią jie dar pasaldina, pagražina ir kai kurias savo svajones galbūt pateikia kaip tikrovę. Na, taip dar nebuvo, kad žmogus staiga užsisklęstų, bet sklindant įtampą ne iš vieno žinomo žmogaus esu jautęs. Tai ramini, sakai: "Turi tiek sceninės patirties, ir dabar jaudulį į sceną atsinešei. Tai aš turėčiau jaudintis". Visada reikia turėt "apšildančių" klausimų.

Kas Jums laidoje dar yra tabu - be melodramų, moralizavimo mėsmalės ir krokodilo ašarų, apgailint pašnekovą?

Man rodos, nėra uždraustų temų. Neįdomu, kai žmogus kalba ne apie esmę, o aplinkui, tokių, norinčių save pademonstruot, o ne istoriją papasakot, kuris pats vienas kalba, net nekvieti į laidą.

Pastebėjom, kad žiūrovus labiausiai domina įžymių žmonių gyvenimai, kaip jie ten pirmąją meilę išgyveno, ar seksas. Ir jeigu surinkta egzotiška kompanija, jie pradeda ginčytis, polemizuot, jie vienas kitą papildo, ir net sužino pikantiškų naujienų. Tada stebisi: "Tu man to nepasakojai, nors pažįstu tave visą gyvenimą", o viena aktorė prisipažino įsimylėjusi savo kolegą nuo vaikystės, kurį po daugelio metų sutiktą studijoje atpažino tik tada, kai šis pasakė, kokio serialo herojų vaidino...

Gan dažnai laidose kalbėdamas apie seksą, ar sau išsiaiškinote ką nauja?

Nebuvo dar tokios situacijos, kad kuris labai girtųsi ar nustebintų, bet sau įsikaliau: apie tai, ką mes visi darome, reikia mažiausiai gėdytis kalbėt. Čia nieko nenormalaus nėra, jokio apsigimimo ar fenomeno.

Kokios moterys jus domina?

Cha. Mes su pašnekovais diskutavome tema, kaip būna, kai ateina nekviesta meilė. Tai aišku, negali sau pasakyt, kad jau esi įsimylėjęs tą vienintelį - būna, meilė trenkia kaip perkūnas. Mane domina gražios ir protingos moterys, nors kai kas jų bijo.

Jūsų šeima, girdėjau, turi kiaulides. Turite aibę pomėgių, ar tikrai norit pilotuot lėktuvą?

Čia ne juokas, yra tokių minčių. Kartingais norėjosi lakstyt vaikystėje, negalėjau, tai užaugęs pats sukūriau kartingo klubą, treniravau kitus, ir pasiekėme visai neblogų rezultatų. O šiaip, koks skirtumas, koks verslas? Mano tėveliai ūkininkauja, augina kiaules. Turiu šunį ir du katinus, vieną jų dalijamės per pusę su tėvais. Sakau, šuns vieta - voljere, o katinas yra laisvas ir nepriklausomas.

Ir dar brandinate idėją rašyti romaną. Šiais laikais jau kaip ir gėda rašyti, nes rašo visi - kaip "šakėm ant vandens"...

Susikaupė minčių, tik laiko nėra ir saviems išgyvenimams, ir personažų. Kai pradėsiu romaną, bus atskirai pranešta. Gali gyvenime rašyti nebūtinai masiniam vartotojui. Galbūt tavo vaikai, anūkai kada nors paskaitinės "raštus" ir pasakys, kad "faina".

Ar jau pajutote susidomėjimą jumis kaip žvaigždūnu, kad ir iš Panevėžio "budulių"?

Na, kaip pasakius. "Milijonieriaus loterijoje" ir "VRS kameroje" dirbau, ir to dėmesio netrūko. Buvo visokių istorijų ir Panevėžio regioninėje televizijoje, kur ir dabar dirbu programų direktoriumi - ir persekiojo, ir skambinėjo, ir burtininkės užkerėjo. Kartais jautiesi kaip beždžionė narvelyje, bet ką padarysi?

Mokomės iš savo klaidų; kas jums buvo didžiausias fiasko?

Nežinau, kas yra fiasko, nes visada stengiuosi, kad to nebūtų. Jei kas nepavyko, kitąkart darai, kad pavyktų. Aš niekada nesistengiau patekt į televiziją, daryt savo produktą, bet kai joje pradedi dirbt, galvoji: negi tam reikėjo paskirti savo svajones? Nemirsiu ir be darbo televizijoj, galiu dirbti ir už kadro, esu neblogas vadybininkas, reklamą išmanau, galiu apmokyt žmones, kaip elgtis prieš kameras. Teko konsultuot prieš rinkimus tuos, kurie eina į politiką. Na, o gyvenimo būdo vadybininko gal man pačiam reikėtų, nes bėgi griūdamas, grįžti vėlai namo. Bet lieka laiko pasportuot ir asmeniniam gyvenimui.

Na, o jūsų karjeros planai - perspjaut Valinską?

Nežinau, apetitas kyla bevalgant. Bet aš visada, kai priimu žmones į regioninę televiziją, sakau jiems, kad ir pats nenoriu šviesti žvaigžde. Kai žmogus užmiršta, kas yra, kad jam reikia tobulėt - blogiausias dalykas. Nenoriu toks tapti ir bijau to labiausiai. Gal kada Valinskas buvo pavyzdys, kaip galima žiauriai laisvai bendrauti. Bet yra ir kitų ryškių pavyzdžių, iš kurių mokydamasis, gali tapti geriausias.

Ivona ŽIEMYTĖ