- Penkiolika metų rengi reportažus „Nuo...iki...“. Kurio negali pamiršti?
- Labiausiai įsimena tie interviu, kuriems pašnekovai sunkiai ryžtasi, nes jų papasakotos istorijos sukrečia. Londone filmavau jauną moterį lietuvę, kuri, ištekėjusi už egiptiečio, prarado viską. Vos kelerių metukų dukrą ir savo namus. Istorija, atrodytų, tradicinė. Jaunas arabas, atostogos egzotiškoje šalyje, šviesiaplaukė lietuvaitė tarp jų užsimezgęs romanas, o vėliau vedybos... Rasa papasakojo, kuo jai viskas baigėsi – vyras Egipte ją sumušė ir išvarė ir namų, nuo to laiko savo dvejų dukros ji taip daugiau ir nebematė. Pati būdama teisininkė, Rasa ieškojo pagalbos visur, kur tik įmanoma, ir į Londoną atvyko tikėdamasi, kad šios šalies specialistai jai padės. Kai paklausiau, kodėl ji iki šiol nešioja su ja taip pasielgusio vyro pavardę Rasa atsakė, kad ji niekada jo nekeis – jeigu užaugusi dukra norės ją surasti, galbūt ji suras mamą pagal pavardę.
- Berengdama reportažus „Nuo... iki...“, apkeliavai visą pasaulį. Teko paragauti ir prabangos, ir skurdo?
- Egipte važiavome niekada plovyklos nemačiusiu autobusu, kuriame sėdėdami vietiniai gyventojai jautėsi kaip namuose, rūkė, valgė vištą, o taukuotus pirštus nusivalydavo į sėdynes. Be to, visus daugiau nei 300 kilometrų sklido tokia garsi arabiška muzika, kad, išlipusi iš autobuso, net negalėjau patikėti, kad jos jau nebegirdžiu. Vietiniame restorane, kuriame vos pora plastmasinių staliukų, o šalia jų trupinių lūkuriuoja vištos, valgėme puikias keptas žuvis, kurių žvynus skuto mums prieš akis. O būdama Maroke, Marakeše gyvenau viename garsiausių viešbučių „Mamounia“, tikruose rūmuose, kuriuose nuolat apsistoja garsiausios Holivudo žvaigždės, o vonios kambarys yra didesnis už kelių kambarių butą. Lankiausi Maroko karaliui priklausiančiame viešbutyje, kuriame ko gero nenustebintų pageidavimas brangiausiu šampanu nuplauti kojas.
- Netrukus pasirodys reportažai iš Izraelio. Ar ir ten pavyko nufilmuoti ką nors neįprasto?
- Jeruzalėje su ne vienu kunigu kalbėjomės apie stebuklus, dėl kurių žmonės plūstą į šventąjį miestą. Savo akimis teko matyti, kaip maldininkai tiesiog puola į ekstazę, eidami Kryžiaus keliu ar Kristaus nukryžiavimo vietoje. Kalbėjomės su liudininkais apie tai, ar istorijos apie stebuklingus išgijimus yra tikros. Būdami prie Negyvosios jūros, filmavome interviu su čia dirbančiu gydytoju, ir aiškinomės, ar iš tiesų čia atvykę žmonės pasveiksta vien nuo čia įkvepiamo oro ir Negyvosios jūros vandens. Kokius šioje vietoje vykstančius dalykus net patys medikai vadina stebuklu? Visa tai parodysime jau artimiausiose „Nuo...iki...“ laidose.
- Koks bus būsimasis „Nuo...iki...“ sezonas?
- Aistringas. Stengsimės kalbinti tuos žmones, kuriuos galime vadinti šių dienų herojais, tuos, kurių gyvenimas įdomus daugeliui ir tuo, kurie moka nustebinti ir nebijo būti atviri.
- Ne tik vesi „Nuo...iki...“, filmuosi siužetus, bet ir dirbsi prie pokalbių laidos „Valanda su Rūta“. Tai didelis tempas?
- Esu vyriausioji „Valandos su Rūta“ redaktorė ir dirbu čia jau ne pirmąjį sezoną. Tiesą sakant, ir šių pareigų pakaktų, bet tai šiek tiek kitoks darbas nei laidoje „Nuo...iki...“. Pokalbių laidoje kitoks tempas, ten scenarijus gali keistis net ir paskutinę akimirką prieš filmavimą. Kartais, atrodytų, sustyguota laida pasikeitus pašnekovų nuomonei ar įsiplieskus emocijoms pakrypsta visai į kitą pusę. Man labai patinka, kai žmonės nuoširdžiai reaguoja, neslepia savo jausmų ir nebijo ginti savo nuomonės. O adrenalinas, kurį patiria ir Rūta ir aš, kai vyksta tiesioginės transliacijos, kai pašnekovus sunkiai galima nuraminti net per reklamines pauzes, yra su niekuo nesulyginamas dalykas.
- Ar namuose tu – reta viešnia?
- Taip tikrai nėra taip, kad dukra miegotų pasidėjusi mamos nuotrauką šalia lovos.... Kai prasideda sezonas, daug dirbu ir, deja, darbo diena nesibaigia penktą valandą. Tačiau savaitgaliais laiką dažniausiai leidžiu su vyru ir dukra. Šią vasarą turėjau daug atostogų ir visur taip pat važiavome su ja. Unė yra mano geriausia draugė, jos puikus humoro jausmas ir man žiauriai smagu kartu leisti laiką. Kai tik baigsiu atsakinėti į šiuos klausimus, kartu eisime į kiną ir pasiimti naujos uniformos.
- Ką veikiate, kai visa šeima – vyras ir dukra būnate kartu?
- Dažniausiai einame pasivaikščioti, nes gyvename prie miško arba savaitgaliais važiuojame pusryčiauti kur nors į miestą. Tada Vilnius tuščias ir, jeigu geras oras, labai smagu po to kur nors be tikslo paslampinėti.
- Ar tavo vyras susijęs su televizija?
- Nesusijęs ir tuo labai džiaugiuosi, nes namuose apie darbus beveik nekalbame. Jis dirba reklamos srityje ir kaip jis gali matyti mano darbus televizijoje, taip ir aš matau jo mieste.
- Darbe daugiausia laiko praleidi su Rūta Mikelkevičiūte, o geriausia tavo draugė – Livija Gradauskienė. Išduok kokią paslaptį apie šias garsias moteris.
- Jos abi turi ypatingų sugebėjimų. Abi sapnuoja pranašiškus sapnus. Livija ne vienai mūsų draugei yra pasakiusi, ko susilauks - berniuko ar mergaitės. O Rūtos nuojauta apskritai yra stebuklinga ir aš jau ne kartą tuo įsitikinau. Todėl kartais, kai reikia ką nors svarbaus nuspręsti, aš paklausiu, ką sako jos vidinis balsas.
- LNK televizijoje karjerą pradėjai nuo „Holivudo žinių“. Ką teko patirti per savo žurnalistinę karjerą?
- Teko patirti daug gerų emocijų ir ne kartą pati sau esu pasakiusi, kaip gerai, kad pasirinkau šią specialybę, galėjau susipažinti ir pasikalbėti su tais žmonėmis, kurie imponuoja ir daro įtaką daugelio gyvenimui. Be to, šiame darbe nėra nei lašo rutinos.
- Koks geriausias tavo laisvalaikis?
- Leisti laiką savo namuose su gera knyga, eiti pasivaikščioti ir klausytis muzikos ir, aišku, lankytis įvairiausiuose vakarėliuose draugų namuose, ypač - Livijos Gradauskienės.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą