"Rezonansas" grįžta atjaunėjęs

"Jaunas, talentingas, imlus ir greitas", - taip V. Čiapą apibūdina kolegos iš "Balticum" televizijos. Pats 26-erių vaikinas sakosi dar nespėjęs suvokti, ar jam gerai sekasi vesti laidą "Rezonansas", tačiau teigia besistengiantis iš visų jėgų.

Papasakok apie save. Kaip įbridai į žurnalistikos balą?

Gimiau ir augau Klaipėdoje, mokiausi Ąžuolyno gimnazijoje. Baigęs norėjau stoti į istorijos specialybę, tačiau Vilnius man kaip miestas nepatinka, o Klaipėdoje studijuoti nenorėjau, nes bendrabučio niekas nebūtų davęs, o norėjosi pagyventi atskirai nuo tėvų. Kaune tada nebuvo tokios specialybės, todėl liko Šiauliai. Įstojęs mokytis šiame mieste, nepasigailėjau. Ten gyventi nenorėjau, bet pasimokyti šešerius metus buvo visai smagu. Baigiau istorijos bakalaurą, ten pat ir žurnalistikos magistrą.

Baigęs istoriją pradėjau ieškoti kokio nors darbo. Draugavau su šiauliete mergaite, norėjome pabandyti gyventi kartu, todėl reikėjo pajamų. Kurį laiką dirbau čiužinių gamykloje. Kiekvieną dieną darbas buvo lygiai toks pat. Ateini - ir žinai, ką veiksi iki pat vakaro. Atveža rulonus, juos reikia supjaustyti, sužymėti. Ir taip - kiekvieną dieną. Mane net ėmė pykinti nuo to. Nebuvo didelės depresijos, bet į darbą ėjau kaip į katorgą.

Vėliau laikraštyje radau skelbimą, kad Šiauliuose kuriasi nauja radijo stotis RS2. Jie ieškojo kolektyvo, ir aš nieko negalvodamas tiesiog nuėjau į atranką. Anksčiau net negalvodavau apie tai. Aišku, užaugau su "Laluna" ir laida "Alaus studija", bet niekad nebuvo net minties, kad kažkada dirbsiu radijuje ar televizijoje. Tiesiog nusprendžiau pabandyti ir man pasakė, kad balsas visai tinkamas ir galiu pradėti dirbti.

Visas kolektyvas buvo naujas. Visi nepažįstami. Buvo labai smagu, kad nereikia įsilieti į jau nusistovėjusį kolektyvą. Ten dirbdamas sugalvojau, kad reikia įsigilinti į tą sritį, kurioje noriu tobulėti ir toliau dirbti, kadangi žurnalistika pasirodė visai įdomi. Tada įstojau į žurnalistikos magistrantūros studijas, kad išmokčiau teorijos. Tai štai, dabar turiu diplomą.

Kaip manai, ar žmogus, neturėdamas to popierėlio, patvirtinančio specialybę, gali dirbti žurnalisto darbą?

Dabar vyrauja labai daug nuomonių. Vieni sako, kad niekas nebežiūri į diplomą, kiti - atvirkščiai. Man atrodo, kad šis dalykas turėtų būti įgimtas. Turi patikti, nes atidirbti nelabai išeina - gaunasi šlamštas. Tiek rašant straipsnius, tiek kuriant reportažus.

Kodėl grįžai į uostamiestį?

Išsiskyrėme su ta šiauliete mergaite, prasidėjo sunkmetis. Radijui sekėsi nekaip, nes dar nebuvo spėjęs įsitvirtinti rinkoje. Viskas ėjo žemyn, atlyginimai mažėjo, visi draugai išvažiavo į kitus miestus. Užpuolė šiokia tokia depresija. Tada pagalvojau, kad reikia greičiau grįžti į Klaipėdą. Nes grįžus čia, pajusdavau, kad tai - savas miestas. Čia visai kitas oras ir visai kitas jausmas. Iš traukinio ar mašinos išlipi ir žinai, kad čia tavo miestas. O parvažiavęs į Šiaulius galvodavau, kaip kuo greičiau grįžti atgal. Parvažiavau.

Kokių planų turėjai Klaipėdoje?

Pradėjau ieškoti darbo dar neišėjęs iš RS2. Nusiunčiau CV į radijus "Laluna" ir "Kelyje" bei televiziją "Balticum". "Balticum" atstovai pakvietė pokalbio, "Laluna" pasakė, kad šiuo metu nėra vietų, o "Kelyje" pasiūlė pradėti dirbti nuo pirmadienio, kadangi vienas vaikinas išvyko į Angliją ir eteryje atsirado dvi laisvos valandos. Išėjo taip, kad penktadienį atidirbau radijo stotyje Šiauliuose, atsisveikinau, o jau pirmadienį pradėjau dirbti "Kelyje".

O pokalbio "Balticum" televizijoje metu man neturėjo ką pasiūlyti, išskyrus garsinti filmus. Taigi rugsėjį šalia darbo radijuje pradėjau ir tokią veiklą. Užsiėmimų turėjau pakankamai - filmų garsinimas, darbas radijuje ir dar visuomeninė veikla. Kiek vėliau "Balticum" pasikvietė dar kartą ir pasiūlė žurnalisto vietą. Sutikau.

Ar patiko būti lietuvišku balsu užsienio filmuose?

Taip. Nors niekada neįsivaizdavau, kaip tai reikia daryti. Kaip matyti tekstą ir filmą vienu metu, spėti skaityti, žinoti, kas kada. Namuose pažiūrėdavau tą filmą, perskaitydavau tekstą, susidėliodavau pauzes. Vėliau tapo labai paprasta, ypač su filmais anglų kalba.

Man garso režisierius pasakė, kad mano balsas tinka tik romantinėms komedijoms arba parodijoms garsinti. Bet man parodijos patinka. Kažkada garsinau "bajavyką", tačiau man niekaip nepavyko šnekėti itin rimtai, griežtai ar net piktai.

Ar sunku buvo iš radijo studijos išeiti į gatvę su kamera ir mikrofonu?

Dalyvauju visuomeninėje patriotinėje veikloje - priklausau Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos Klaipėdos filialui. Su šia organizacija labai daug veikdavome ir man paprasti žmonės nėra baisūs. Kai pradėjau dirbti "Balticum" televizijoje žurnalistu, daugelis pažįstamų klausė, ar nebijau prieiti prie žmonių, uždavinėti jiems kartais net nepatogius klausimus. Jiems atsakiau, kad jei bijočiau - tokio darbo nedirbčiau.

Kaip atsidūrei Lietuvių tautinio jaunimo sąjungoje?

Visada buvau Lietuvos patriotas. Viskas prasidėjo dar darželyje. Dar ir istorijos studijos davė savo. Šiauliuose Lietuvių tautinio jaunimo sąjungoje pažinojau kelis narius. Kai nusprendžiau grįžti į Klaipėdą, man pasiūlė čia įsteigti skyrių. Tuo metu dirbau tik radijuje ir garsinau filmus, todėl turėjau pakankamai laisvo laiko. Įkūrus skyrių dalyvavome įvairioje veikloje, išsiplėtėme, susiradome įvairių ryšių. Buvau skyriaus pirmininkas, bet dabar, prasidėjus "Rezonansui", pasitraukiau iš šių pareigų, nes pamačiau, kad nebespėju ir nukenčia organizacijos veikla.

Kaip taip greitai iš žinių reporterio tapai tiesioginės laidos vedėju?

Gegužę pradėjau dirbti žiniose. Praėjo pusė metų, prasidėjo naujas sezonas. Tačiau iš tikro aš nežinau, kodėl būtent mane pasirinko. Čia reikėtų klausti programų direktoriaus Vlado Straupo. Jis atėjo ir pasiūlė pabandyti vesti atgimstančią laidą "Rezonansas". Atsakiau, kad noriu, tik nežinau, ar sugebėsiu. Bet juk niekas per galvą neduos.

Ar kada nors galvojai apie tokio pobūdžio laidą?

Ne. Radijuje, aišku, yra tiesioginės laidos, bet prieš kameras viskas kitaip.

Ar labai baisu stoti prieš kameras, žinant, kad tave tiesiogiai stebi gausybė žiūrovų?

Žinok, aš jaudinausi be proto. Kai prasidėjo finišo tiesioji, dvi savaites buvo nepaprastai daug nerimo. Prieš pirmąją "Rezonanso" laidą skrandis vartėsi taip, kad galvojau, jog išprotėsiu. Ilgą laiką naktimis negalėdavau užmigti - galvodavau apie būsimą laidą. Pats liepdavau sau apie tai negalvoti. Netgi pradėjau skaityti "Saulėlydžio" trilogijos knygas, - juokiasi. - Norėjau nuimti įtampą. Tačiau pirmojo filmavimo metu atsisėdau, įjungė kameras ir viskas praėjo. Gal čia dėl to, kad tai buvo pirmoji laida. Juo labiau, pokalbininkai pasitaikė labai geri, šnekūs.

"Rezonansas" labiau politinė laida. Ar nebaisu lysti į tokią sritį? Juk dažnai sakoma, kad politika - nešvarus reikalas, o žurnalistas, kamantinėjantis politikus, privalo būti labai tvirtas, mokėti įsprausti pokalbininkus į kampą?

Nėra labai baisu. Kol kas dar nelabai sugebu spausti pokalbininkus į kampą, - šypsosi, - bet manau, kad ateityje laida "Rezonansas" aštrės.

Kaip vertini savo debiutą tiesioginiame "Rezonanso" eteryje?

Tiesą pasakius, įrašo dar nemačiau. Kai pasižiūrėsiu kartojamą laidą - bus aiškiau. O dabar, nematęs, kaip patį pirmąjį debiutą vertinčiau pusėtinai. Trūko aštrumo, buvo šiaip įvairių liapsusų. Nežinojau, į kurią kamerą žiūrėti, nes jų buvo trys. Be to, marškiniai kažkodėl buvo labai susiglamžę ir atrodė tragiškai, - juokiasi. - Kitą kartą prašysiu švarko.

Kas "Rezonansui" galvoja temas, renka pokalbininkus?

Pagal idėją, tai turėčiau daryti pats, bet ruošiantis pirmajai laidai dar padėjo programų direktorius. Temas galvojame kelias dienas prieš laidos filmavimą, kad būtų kuo aktualesnės, kad nepasentų įvykiai. Nes per trumpą laiką gali išlįsti įvairių naujienų.

Nenorėtum vesti pramoginės ar paskalų laidos? Juk temos apie vakarėlius, merginas, silikonus daug paprastesnės ir lengvesnės.

Man tokios temos atrodo lėkštos. Gal ir būčiau visai nieko prieš vesti pramoginę laidą, tačiau rimtesnę, ne paskalų. Visokie "Kakadu" man svetima.

Ar nebijai piktų žmonių? Beveik visada, kai televizijoje pasirodo naujas veidas, ypač jaunas, internete atsiranda komentatorių, kurie mėgsta naujokus apdrabstyti purvais.

Dalyvaudamas Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos veikloje jau esu patyręs kažką panašaus. Jeigu esi patriotas, tave dažnai apšaukia nacionalistu, fašistu ir panašiai. Man įvairių komentarų užteko, spaudoje pasirodžius straipsniams apie mūsų organizacijos veiklą. Po tų komentarų visi kiti nelabai rūpi. Jeigu žmogus komentuoja, pavyzdžiui, išvaizdą, vadinasi, iš viso neturi ką pasakyti. Aišku, jei parašys kažką labai pikto ar netiesą, tada bus skaudu. Bet manau, kad pas mus Klaipėdoje dar nėra tokios specifikos. Pavyzdžiui, patekus į kokį "Delfi" portalą, jau tektų atlaikyti ataką iš visos Lietuvos komentatorių.

O "Balticum" televizijos kolektyve niekas neskriaudžia? Kaip jie priemė tave - naujoką?

"Balticum" kolektyvo atžvilgiu neturiu jokių nusiskundimų. Smagesnę darbovietę vargiai rasčiau. Įsilieti tikrai nebuvo sunku, nes visi čia itin jaunatviški. Pavyzdžiui, filmuojant pirmąją "Rezonanso" laidą kaip tik buvo tikroji mano gimimo diena. Visi bendradarbiai, nors dirbu čia tik pusę metų, manęs nepamiršo. Jie nudirbę savo darbus jau seniai galėjo eiti namo, tačiau filmuojant "Rezonansą" susirinko, palaukė, kol baigsiu, ir į studiją įvirto su balionais bei smagiai mane pasveikino. Malonu.

Dirbi radijuje, "Balticum" televizijos žinių tarnyboje, vedi laidą "Rezonansas", garsini filmus, dalyvauji Lietuvių tautinės jaunimo sąjungos veikloje. Ar apskritai turi laisvo laiko?

Turiu. Bet laisvas laikas ir lieka laisvu laiku, o ne kažkokia veikla. Dažniausiai laisvalaikį leidžiu su mergina arba tiesiog norisi prie kompiuterio pasėdėti. Nežiūriu televizoriaus, nes nelabai ką pas mus ir rodo, labiau mėgstu paskaityti - nesvarbu, laikraštį, knygą ar tiesiog kažką internete. Radijo klausausi tik kaip fono. Nes jei klausau susikaupęs, pradedu pastebėti įvairius darbinius dalykus.

Sakei, kad laisvą laiką leidi su mergina. Ar sudėtinga suderinti žurnalistinį darbą su asmeniniu gyvenimu?

Mano atveju viskas paprasta, nežinau, gal auksinę merginą turiu, - šypsosi. - Kokiam Gintarui Vaičekauskui gal ir sudėtingiau. Koks gaisras ar avarija, nesvarbu dieną ar naktį, jis turi iškart lėkti filmuoti, o aš beveik kiekvieną dieną žinau, kada pradedu ir baigiu darbus.