Nomeda MARČĖNAITĖ, dailininkė, keramikė, televizijos laidų vedėja:
Esu šiuolaikinė vartotoja ir man internetas yra geriausias būdas sužinoti naujienas. Aš televiziją žiūriu internetu. Mėgstu dokumentinius, meninius filmus, kitados žiūrėjau „Auksinį balsą“. Pati kaip vedėja dalyvavau „Maisto banko“ renginyje. Tačiau pastaruoju metu televizijai žiūrėti man gaila laiko...
Tokių laidų, kurios man patinka, televizijoje nėra. Aišku, smalsu būtų pasižiūrėti pokalbius su man įdomiais žmonėmis, bet televizijoje tokių žmonių kodinis pavadinimas būtų „nouneimai“. Tam, kad žmogus būtų rodomas per televiziją, jis turi būti televizijos žmogus. O žmogus, kuris yra atokiau ir nedažnai vaidenasi per televiziją, laikomas neįdomiu. Jis vadinamas „nouneimu“. O man kaip tik tokie žmonės yra įdomiausi.
Gaila, kad niekas nesiryžta rizikuoti. Laidų rengėjai ima tokius žmones, kurie garantuotai sukels susidomėjimą. Tai yra pelno siekiantys dalykai. Čia tas pats kaip į parduotuvę atvežti produktų, kurie yra niekam nereikalingi. Taip ir tie žmonės, kurie yra nematyti, ne televiziniai, niekam neįdomūs. Išrankesniam žiūrovui su mūsų televizija šiuo metu ne pakeliui. Negaliu savęs vadinti intelektualia žiūrove, nes tokia nesu, bet man vis tiek labiau patinka pačiai eiti į koncertus, parodas negu per televiziją žiūrėti, kaip tai daro kiti žmonės.
Manau, televizija yra skirta labai neišrankiam žiūrovui. Vienišam arba blogai besijaučiančiam žmogui ar žmogui, kuriam jo gyvenimas neįdomus. Man tai įdomu gyventi savo gyvenimą. Man nesinorėtų savo darbų nusinešti į kapines. Čia vienas reperis sakė, kad turtingiausia šalis pasaulyje yra kapinėse. Ten yra daugiausia neparašytų knygų, nesudainuotų dainų ir nerealizuotų gražių idėjų. Čia mano dukra Ūla man davė paklausyti šiandien. Tikrai gražūs tekstai. Turbūt toks yra tas žiūrovas. Kuriam liūdna pačiam su savimi.
Greičiausiai kai kuriems baugu gyventi savo gyvenimą. Kur kas saugiau gyventi svetimą. Nesvarbu, ar tai būtų meninių filmų, televizijos, ar žurnalų, kuriuose kaip komiksuose aprašomi įvairūs įvykiai, forma. Kai nereikia gyventi savo gyvenimo, saugiai jautiesi. Gali kritikuoti, komentuoti. Aš visą laiką norėčiau, kad tie žmonės, kurie komentuoja, kritikuoja, patys padarytų ką nors, patys gyventų savo gyvenimą.
Televizija nėra blogis, bet šiuo metu internetas ją labai stipriai keičia. Internete juk galima ką nori ir kada nori pasižiūrėti. Galiu susirasti filmą apie autizmą, Aspergerio sindromą. Mėgstamus serialus, filmus žiūrėti anglų kalba. Man patinka aktorė Helen Miren (Helen Mirren) iš Piterio Grinavėjaus (Peter Greenaway) filmo „Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“. Labai mano mėgstama aktorė. Taigi internete galiu žiūrėti serialus, kuriuose ji vaidina, o televizija labai apribotų mano pasirinkimą.
Televizijai reikia įdomesnės, gilesnės informacijos. Reikia ir pramogų. Mielai žiūrėčiau protų mūšius. Nors į juos einu gyvai kiekvieną trečiadienį. Ir vakar buvau protmūšyje. Man nereikia žiūrėti sporto žaidynių, nes man patinka pačiai žaisti. Galiausiai televizijoje įvairūs dalykai yra pateikiami taip, kaip laidos rengėjas sumanė. O aš visais klausimais daugiau ar mažiau nuomonę turiu. Manau, kad televizija yra laiminga, jog turi nedaug reiklių žiūrovų.
Kai vedžiau savo paskutinę laidą, joje viskas buvo labai teigiama. Dabar daryčiau truputėlį kitaip. Būdavau per daug įsimylėjusi pašnekovus, tačiau tai nėra labai sveika. Negali tik žavėtis savo pašnekovais, nes tada niekam tai neįdomu. Net man pačiai. Vis dėlto geriausiai žmogus atsiskleidžia ne tada, kai jis ramiai kalba, bet tada, kai jis yra šiek tiek provokuojamas. Tada pokalbis yra gyvas ir įdomus.
Žmogus yra labai įvairialypis, įvairiapusis, todėl reikėtų pabandyti jį atskleisti įvairiais aspektais. Labai gražu pamatyti, kaip žmogus reaguoja į provokaciją, nepatogų klausimą. Labai svarbu pamatyti atsakymus ir reakcijas į įvairius klausimus. Manau, kad nėra nepatogių klausimų. Pašnekovo pasirinkimas yra neatsakyti į klausimą arba kitaip į jį sureaguoti. Aišku, klausėjas gali būti nemandagus, bet čia jau jo problema. Bet šiaip žmogaus atsakymai į provokuojančius klausimus priklauso nuo to žmogaus kultūros lygio.
Konceptualiai žiūrint į žmogų, tai jame yra visko. Mes susidedame iš visko, nuo juodo iki balto, o tame tarpe yra visokių kitokių spalvelių. Labai smagu žmoguje pamatyti viską. Dabar aš bandyčiau atskleisti žmones iš įvairių pusių, provokuočiau, pokalbiai nebūtų nuobodūs.
Televizijos vadovo darbas yra pragariškas. Duok, Dieve, jiems sveikatos. Jeigu aš tapčiau televizijos vadove, turėčiau galvoti, ką daryti, kad mano įstaiga būtų rentabili. Vadinasi, tektų pataikauti klientų, žiūrovų poreikiams ir pomėgiams, o tie pomėgiai, deja, nelabai kokie. Tokiu atveju aš tikrai nedirbčiau televizijos vadove. Kol turiu sveiko proto ir nuovokos, tai tikrai nedirbsiu tokio darbo. Tai savižudybė. Turi galvoti apie tai, kad televizija būtų gana įdomi, rentabili, o ant tavęs visi rėktų ir klaustų: ką tu čia rodai? Nėra ką žiūrėti! Manau, kad geriausia yra valstybės dotuojama televizija, kurią išlaiko brandi visuomenė. Tada galėtume turėti tokią televiziją, kuri nepataikauja pačiam žemiausiam skoniui. Bet tai kol kas svajonė...
Parengta pagal priedą „TV publika“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą