"Velniai rautų, esu didis rašytojas"

Žvaigždžių alėja

Kultinis amerikiečių filmų kūrėjas, aktorius ir scenarijų rašytojas Kventinas Tarantinas kartu su režisieriumi Robertu Rodrigesu ėmėsi dar vieno patrakusio eksperimento.

Jų naujo bendro darbo "Grindhouse" misija - gražinti žiūrovus į seno mažo biudžeto kino atmosferą. Autoriai pasiūlė iš karto net dvi ištisų pjautynių juostas viename seanse.

Kurdami dvigubą puikaus "trešo" porciją, režisieriai nufilmavo po dalį "Grindhouse" diptiko - R. Rodrigesas išleido 90 minučių zombių filmuką "Teroro planeta", o K. Tarantinas padovanojo pasauliui žiauroką juostą "Mirties įrodymas" apie maniaką, taranuojantį gražuoles sportiniu automobiliu.

Kaip likimas jus suvedė su R. Rodrigesu?

Mes susipažinome kino festivalyje Toronte. R. Rodrigesas tuomet pristatė "Muzikantą", o aš "Pasiutusius šunis". Mes lakstėme koridoriumi iš kambario spaudai iki bariuko kaip apsvilinti: "Įsivaizduok, mes - režisieriai! Mes - "kieti" vyrukai! U liu liu", - ir panašiai. Po kurio laiko aš grįžau į "Sony" studiją filmuoti "Bulvarinio skaitalo", ir pastebėjau, kad R. Rodrigesas dirba kaimyniniame kabinete.

Kaip kilo beprotiška idėja padaryti dvigubą kino seansą, a lia "Grindhouse"?

Su R. Rodrigesu dažnokai sėdėdavome mano namuose per naktį. Aš rinkau geriausius praėjusių metų filmų treilerius, ir mes kaskart pažiūrėdavome du tris senus gerus filmus. Kartą tokio seanso metu Robertas nušvito: "Vaikine, mes turime atkurti mūsų naktinius pasisėdėjimus visam pasauliui!" Ir tiesiog po sekundės - "Mes pavadinsime tai "Grindhouse"!

Maniau, jog norite grąžinti tuos laikus, kai ėjimas į kino teatrus buvo kai kas daugiau nei paprasčiausia krėslo nuoma pusantrai valandai...

Nemėgstu savęs vaizduoti kaip seno perdūno, kuris nuolatos skundžiasi, kad gyvenimas prieš 10-20 metų buvo geresnis. Tačiau iš tikrųjų jūs teisus, sūnau. Aštuntąjį dešimtmetį kino teatrai buvo visai kitokie: tai buvo dideli pastatai su gigantiškomis afišomis, numeriukais rūbinėse ir išskirtine ažiotažo atmosfera, kuri lydėjo kiekvienos naujos juostos pasirodymą. Dabar žmonės geriau jau perka tas idiotiškas DVD versijas ir pirmosios peržiūros paslaptį paverčia nemokamu pagulėjimu ant sofos su šlepetėmis.

Manai, dabartinis žiūrovas galės išlaikyti daugiau nei tris valandas nepertraukiamą žiūrėjimą?

Hmm, žiūrint ko. Mūsų cinkelis tai, jog Rodrigesas ir Tarantinas visiškai skirtingi režisieriai, ir kuriame visiškai kitokį kiną. Čia tau ne Marksų filmai, apie kuriuos galvojama maždaug taip: "Viešpatie, du broliai Marksai iš eilės - tai tiesiog nepakeliama." "Teroro planeta" ir "Mirties įrodymas" - tai ne vienas kito tęsinys, tai du savarankiškos ir savaip puikios juostos, viena - apie monstrus, kita - apie maniaką.

Panašu, kad "Grindhouse" pasirodė labai laiku - per patį siaubo industrijos piką.

Viskas prasidėjo nuo megakruvinų japonų gamybos "siaubiakų", pavyzdžiui, tokių vaikinų kaip Takaši Miike. Tačiau tada filmai su tokiu kiekiu prievartos neturėjo šanso sulaukti sėkmės ir galėjo pretenduoti nebent į "kitokio kino" statusą kaip dabartinis intelektualusis kinas. Jeigu tu kartais, neduok Dieve, kokiame kadre parodydavai gabalėlį żmogaus mėsos - galimas filmo pelnas sumažėdavo dešimtį kartų. Netgi tada, kai mes su Robertu filmavome "Nuo aušros iki sutemų", paminėti żodį "siaubas", reiškė likti be pietų, ir mes kaip išdresiruoti vadinome tai trileriu. O dabar kas? Tik tinginiai nefilmuoja siaubo juostų - ir kiekviena jų tampa hitu jau pirmąją pasirodymo savaitę.

Vis dėlto jūs kuriate savo filmus kičinio aštuntojo dešimtmečio kino maniera.

O, aš apskritai didelis visų šių žemo lygio "siaubiakų" gerbėjas. Jie tuo ir geri, kad neturi didelių biudžetų, ir neeksploatuoja išpūstų żvaigždžių, kurios vien savo pasirodymu įsigudrina patį puikiausią "siaubiaką" paversti į raudonojo kilimo tako parodiją. O ten buvo tik seksas, prievarta ir visa tamsioji žmogiškosios natūros dalis. Suprantama, jūsų nuolankus tarnas peržiūrėjo šiuos kino šedevrus po dešimt kartų.

Tikriausiai "Mirties įrodymą" filmavote taip pat ypatingai?

Ne tas žodis. Tai buvo tikras pankrokas. Pavyzdžiui, jeigu operatorius užkliūdavo pečiu eidamas pro duris ir kadras šokteldavo, mes neprašėme perfilmuoti epizodo, o draugiškai šaukdavome: "Tinka! Tai juk "Grindhouse".

Kalbama, jog jūs dar ir specialiai gadinote juostą?

Na taip, pabraižiau šiek tiek ir papyliau purvo. Anksčiau juk vaizdo kokybė būdavo nekokia: tą pačią juostą suko iškart dešimtyje kino teatrų, ir kai apkeliavusi pusę šalies toji juosta pakliūdavo į garsųjį "El Paso" po atviru dangumi, vienas Dievas žino, į ką ji buvo panaši. Dėmės, įbrėžimai, dingę kai kurie fragmentai. O kai ekrane pasirodydavo užrašas "Iškirpta scena", pasijusdavai idiotu, kuris dešimčiai minučių dingo vonioje ir praleido apokalipsės pradžią.

Ar nekilo noras nufilmuoti ką nors rimtesnio nei automobilinio maniako istorija?

Ką reiškia rimtesnio? Aš ką, velniai rautų, jūsų manymu, linksminuosi? Rašau "kietus" scenarijus! Esu toks pat rašytojas kaip Radjardas Kiplingas arba Markas Tvenas, ir filmuoju kiną tokio žanro, kokio jį jaučiu. Ar tu nori, kad Tarantinas susuktų kokią nuobodžią biografinę juostą? Ne, dar ne toks senas.

Kaip saugote gausybę kino juostų, kurios patenka į jūsų namus?

Abėcėlės tvarka. 16 milimetrų juostas paslėpiau rūsyje, ten kaip tik yra tinkama temperatūra. 35 mm - kitame rūsyje, o dar dalis guli garaže. Tai tiesiog stebuklingai gera vieta kino juostoms.

Ar yra filmų, kurių jūs dar nematėte?

Žinoma. Yra dar keletas... kažkur apie keturis.

Ką darysite, jei "Mirties įrodymą" nušvilps, o "Teroro planetą" apdovanos "Oskaru"?

Imsiuosi liftininko darbo. O jei rimtai, pasakysiu: "Ačiū, Robertai! Mano brolio statulėlė yra ir mano statulėlė." Ir nueisiu atsiimti "Oskaro".

Parengė Lina SKRUIBYTĖ