Dvejus metus Airijoje gyvenantis ir dirbantis (ir žvejojantis) Klaipėdietis Marius Zonys sako, kad labiausiai airiai stebina nežinojimu, kas yra rūkyta žuvis, kad upėtakius ir lašišas gaudo su sliekais, o daugumoje provincijos miestelių žūklės reikmenų parduotuvių nėra ką nusipirkti.
Sliekai populiarūs gaudant upėtakius ir lašišas
Lietuvoje upėtakių žvejyba sliekais smerkiama (nors ir nedraudžiama), o pasirodo, Airijoje tai labai populiaru ir toleruojama.
Marius sako, kad teko sutikti daug meškeriotojų, kurie slieku bando suvilioti ne tik upėtakius, bet ir lašišas ar šlakius. "Sliekais gaudoma po stiprių liūčių, kai vanduo pakyla. Pradėjus vandeniui kristi ir skaidrėti tai pats tinkamiausias žvejybos metas. Airiai sako, kad tada žuvis labiausiai tikisi grobio, nes upe plaukia visokie vabaliukai, paplauti nuo pievų. Manau, kad geriausias žūklės laikas su slieku - pirma diena po lietaus, o su spiningu - dvi dienos po lietaus."
Provincijos parduotuvėse pasirinkimas tragiškas
Marius pasakoja, kad miestelio, kuriame apsiperka (jame gyvena apie 15000 gyventojų), žūklės parduotuvės net negalima taip vadinti. "Ten gali nusipirkti visokių kalnų batų, kardų ir kitokių suvenyrų, o žūklės asortimentas - skurdus, tikrai gero įspūdžio nepaliko. Palyginti su Airija, pas mus net provincijoje parduotuvės yra geros, o čia net kainos nesurašytos, keičiasi pardavėjas - keičiasi kaina. Masalų asortimentas - tragiškas, viską tenka siųstis iš Lietuvos. Na, gal kiek geresnis jūrinė žūklės reikmenų pasirinkimas."
Upėtakių kraštas
Marius juokauja, kad ten, kur jis gyvena (pietvakarių regione), kitokių žuvų, kurios būtų gaudomos spiningu, išskyrus upėtakius, lašišas ir šlakius, - nėra. "Na, nebent aš jų nepagaunu. Tiesa, yra ungurių, o pačiame upės aukštupyje kartą radau plekšnę. Pratekančiuose ežeruose karaliauja upėtakiai, nors dauguma jų įveisti. Upeliai pilni upėtakių, nors ir nedidukai, jų apstu. Daugiausiai per dieną esu pagavęs 53 upėtakius. Na, žinoma, daugumą tų upėtakiukų aš paleidžiu, o teko matyti, kaip vietiniai vaikėzai, gaudydami su sliekais, nukabina upėtakį kokių 15 cm ilgio ir numeta į žoles. Jie nevertina šios žuvelės taip, kaip pas mus Lietuvoje - prieš paleidžiant kai kurie dar pabučiuoja. Airjoje labai daug žuvies rūšių, tačiau kai kuriuose jos regionuose daugumos rūšių populiacijos negausios. Pavyzdžiui, čia leidžiama sugauti tik vieną lydeką per dieną."
Airiai - išlepę žvejai
Marius su Airiais beveik nežvejoja, sako savo vietų neišduodąs. "Airiai - išlepę žvejai, jiems turi būti takelis išmintas, medžių šakos nukapotos, viskas kaip ant lėkštutės. Aš pasirinkau kitokią taktiką - gaudau brūzgynuose ir su bridkelnėm. Ir kai pasakau, kad buvo 20 kibimų, iš jų - 15 rezultatyvių, jie stebisi - kaip taip gali būti?"
Nėra fanatizmo
"Čia nėra masinės žvejybos ir tokios žvejybinės psichozės kaip Lietuvoje. Jei žvejoja, tai pavieniai žmonės. Visi žino: jei eina stinta, tai ant Kuršių marių susirenka penktadalis Lietuvos, o čia nieko panašaus nepamatysi." Marius taip pat pastebėjo, kad Airojoje niekas nekalba apie jokias labai populiarias masinės žvejybos vietas, vadinamas žvejų Eldoradu. "Čia žvejų Eldoradas yra visur, kur reikia brangiai mokėti. Tokios vietos yra žvejų klubų nuosavybė."
Labai gera vieta žvejoti
Marius pripažįsta, kad Airjoje - labai daug žuvies. "Airiai patys labai reklamuoja savo šalį kaip puikią vietą žvejoti. Infrastruktūra šiame sektoriuje irgi nebloga. Yra specialūs žurnalai turistams, kuriuose surašyti visi adresai, kur galima ilsėti, taip pat ir žvejybos bazės, ir vadinamieji "B&B" (bed and breakfast, lietuviškai - lova ir pusryčiai) šalia ežerų, upių ir jūros pakrantėje. Žvejybinių bazių ir "B&B" labai daug, juose galima ir valtis išsinuomoti, ir leidimus žūklei įsigyti.
Prie telkinių visur yra informaciniai ženklai su adresais ir telefonais, nurodyta artimiausia vieta, kur galima nusipirkti leidimą. Informacijos labai daug ir internete, ten verta pasiskaityti ir taisykles, ir pasidomėti licencijų bei leidimų kainomis, sugavimo limitais, nes įvairiuose telkiniuose jie skirtingi."
Lašišų ir šlakių žūklei būtina licencija
Šlakiams ir lašišoms žvejoti nepriklausomai nuo vietos reikalingos licencijos. Sistema labai paprasta - perkant licencija gauni 5 numeriukus, kuriais turi pažymėti sugautą lašišą. Jei licencija perkama sezonui, o lašišų ar šlakių pagaunama daugiau nei 5 vnt., reikia gauti daugiau numeriukų. Jei pasibaigus licencijos galiojimui numeriukai neišnaudojami, reikia juos grąžinti. Vienur per dieną galima pgauti 1 lašišą arba šlakį, kitur - daugiau. Licencijas galima pirkti įvairiems laikotarpiams, dienai kainuoja 15 eurų. Tačiau jei telkinys kam nors priklauso, turi dar mokėti ir už leidimą. Lietuvis pastebėjo, kad Airijoje labai pasitikima žmonėmis ir laikomasi įstatymų.
"Esu čia jau dvejus metus, bet nemačiau, kad kas tikrintų leidimus. Yra net ir tokia galimybė: žvejys, žvejojantis šalia, gali pareikalauti tavęs parodyti leidimą, arba tu jo gali paprašyti to paties. Paprastu žvejybos metu niekas nepriekabiauja, bet jei ateina neršto metas, tai geriau prie upės su meškere nesiartink."
Sezonas
Lašišų žvejybos sezonas Airijos septyniuose žvejybos regionuose prasideda skirtingu laiku: vienur sausio 1 d., kitur - kovo 20 d. Daugumoje vietų sezonas uždaromas rugsėjo 30. Marius pataria žvejybą upėse pradėti pavasarį. "Į upę lašišos atplaukia gegužę. Balandžio pradžioje jau pradeda atplaukti šlakiai. Pirmiausia atplaukia mažieji šlakiukai, iki 2 kg, vėliau, gegužės viduryje, pasirodo didieji."
Nuotykiai
Šapalus begaudant
Tik šią savaitę vanduo upėse nustojo kilti, bet srovė vis dar stipri, o vanduo - kakavos spalvos. Bet visgi negali ramiai sėdėti namuose, kai internete pilna karštos informacijos apie gerą šapalų kibimą.
Griebiame plūdes ir su kolega dumiame prie upės. Geras dalykas tas internetas: vakare suplaukė informacija, kad kimba šapalai, o geriausiai kimba žvejojant su nesumaigytais duonos gabalėliais, taigi prie upės atvažiavome jau apsiginklavę tinkamu masalu.
Išsirenkame vietą, išsitraukiame meškeres, duoną, trapius duonos gabalėlius bandome pritvirtinti prie kabliuko per daug nesuspausdami. Šiaip taip pavyksta, bet neilgam, nes po vieno metimo tenka užmauti naują duonos gabalėlį. Pradžia kiek varginanti ir erzinanti, bet, deja, šiomis dienomis šapalams skaniausia duona.
Taigi apsiginkluojame kantrybe ir uoliai dirbame. Srovė stipri ir su 6 g plūde žvejoti sudėtinga. Po pusvalandžio žaidimo nusibosta kankintis su tokia plūdele ir tenka perrišti sistemėlę. 10 g plūdė tokiai žvejybai, kai stipri srovė, - pats tas. Ir vėl prie darbo. Akys didelės, plačiai atmerktos, ištroškusios žuvies. Juodas žvejiškas pavydas "graužia bambą", nes netoliese žvejojantis vietinis išlupa didelį virš kilogramo sveriantį šapalą. Susimąstom, ką mes darom ne taip? Kodėl štai jau valandą nematyti net kibimo? Prisėlinu prie to vietinio žvejo ir užkalbinu. Žmogus šis - paprastas ir draugiškas, mielai demonstruoja savo sistemėlę. Suprantu, kad mes gaudome per giliai, reikia gaudyti gerokai aukščiau dugno - mažiausiai 20 cm. Vėl tenka pertvarkyti savas sistemėles. Be to, nutariam pereiti į naują vietą. Gal nauja vieta, gal patobulinta sistemėlė pagal visus vietos dėsnius atneša pirmąjį laimikį. Draugas išvelka į krantą apie 600 gramų šapalioką. Netrukus ir man nusišypso laimė, smūgis netikėtas ir net nugąsdina, nes jaučiu, kaip mano valas pavojingai įsitempia užgultas rimtos žuvies svorio. Prisitraukiu spurdantį padarėlį, manasis kokių 700 gramų. Et, negaliu šapalui galvos nusukti. Lydeką suvalgyti galiu, ešerį galiu, kuoją, karosą, žiobrį galiu, bet šapalo nudaigoti ranka nepakyla. Pasižiūriu į šią gražią žuvį, pasidžiaugiu akimirką, atkabinu nuo kabliuko ir dar vandenyje palaikęs sekundę rankose, paleidžiu. Šis veiksmas nelieka nepastebėtas. Matau, kaip vienas sukioja pirštą ties smilkiniu ir rodo į mano pusę. Neištveriu: "O ką? Aš iš bado nemirštu, turiu už ką valgyti nusipirkti". Vis tiek veiksmas lieka nesuprastas. Tiek to, žvejoju toliau.
Kolegai pavyksta ištraukti kiek didesnį šapalą, maždaug 1 kg. Deja, tuom ir baigiasi kibimas. Pastebėję, kad vyksta veiksmas, iš toliau subėga žvejai ir pradeda vos ne ant galvos lipti. Tikras kolūkis. Abejoju, ar jie vėliau ką nors pagavo, nes šapalai nemėgsta triukšmo. Klausiat, kur žvejojome? Atleiskit, bet nutylėsiu... Ir taip Lietuvoje daugiau meškeriotojų negu žuvų.
Patarimai
Kaip sugauti šapalą
"Šapalus gaudau su dėlėmis. Kai jau būna šilta, balose prisirenku dėlių ir šapalus žvejoju nuo tilto. Žinau keletą vietelių, kur jie ganosi prie tilto pastolių. Iš pradžių tyliai prisėlinu ir stebiu; kai pamatau šapalą, netoliese nuleidžiu kabliuką su dėle. Skęsdama dėlė pradeda vinguriuoti, šapalai neatsilaiko ir griebia tą skanumyną."
"Kai tik pradėjau gaudyti šapalus spiningu, man vis nesisekdavo. Suviliodavau, pakirsdavau, bet jie vis atsikabindavo, iš 5 pakirstų trys pasprukdavo. Vienas spiningautojas patarė žvejoti su minkštesniu spiningu, t.y. lėtesnės akcijos ir tik su monofilamentiniu valu. Taip ir padariau, įsigijau lėtos akcijos kotą, o pintą valą padėjau į šoną. Skirtumą pajutau iš karto, retai kuris šapalas benueina."
"Kitokia meškere, išskyrus dugnine, nežvejoju. Šapalus pradedu gaudyti, kai Nemune vanduo šiek tiek nukrenta ir oras sušyla. Šeriu žirniais, o gaudau su sliekais. Šerti reikia labai negausiai."
"Pavasarį, kai pradeda skraidyti karkvabaliai, gaudau su jais. Imu 7 m boloninę meškerę, valo gale pririšu 1 - 1,5 m pavadėlį pinto valo be svarelių. Svarelius dedu tik kartais, jei reikia užmesti toliau, kur pakraščiai prižėlę vandens augalų. Plūdę naudoju nedažytą, kad būtų panašesnė į paprastą gabalėlį medžio. Tam tinka paprastas vyno kamštis. Žuvies ieškau palei tiltų pastolius už seklumų, arba leidžiu prilaikydamas prie pat žoles. Prilaikau tik tam, kad valo kilpa negultų ant vandens arba neaplenktų vabalo."
"Man efektyviausios - pasidabruotos sukriukės ir vartiklės, šapalai jas labai "mėgsta", na, ir kitos žuvys neatsisako. Viena efektyviausių iš nepasidabruotų sukriukių - sidabriška su raudonais taškais "long" tipo sukriukė. Šapalus gaudau spiningaudamas be pavadėlių, nes šapalas pavadėlio bijo kaip nežinia ko. Jei išsiruošiu į didelių šapalų medžioklę, tuomet naudoju plono pinto valo pavadėlius."
"Šapalus gaudau gilesnėse upių vietose, duobėse, šalia kurių arba jose yra didelių akmenų. Žvejoju su plūdine meškere, plūdę naudoju kuo paprastesne be jokiu pamarginimų. Pavasarį, kai jau šilta, gaudau su troškintais žirniais arba kviečiais, konservuotais kukurūzais. Vasarą gaudau su žiogais ir karkvabaliais."
Iš šapalų gyvenimo
1. Šapalai - dideli ėdrūnai, jie ėda beveik viską: smulkias žuvytes, varlytes, buožgalvius, sliekus, įvairias lervas, vikšrus, žiogus, laumžirgius, karkvabalius ir kitus vabzdžius, vabalus, ir drugius, duoną, tešlą, sūrį, kviečius, kukurūzus, žirnius, vingilius, vėžiukus, ikrus, moliuskus, dėles ir net uogas.
2. Atviro vandens šapalų žūjlės sezonas prasideda kovo vidury ir tęsiasi iki lapkričio. Pavasarį šapalai ne tokie atsargūs kaip vasarą nuskaidrėjusiame upės vandenyje. Vasarą ypač sunku sugauti šapalą dieną, geriausias laikas žvejybai - ankstyvas rytas arba vakaras.
3. Šapalai yra labai baukščios žuvys, vos pastebėję meškeriotojo šešėlį arba išgirdę bruzdesį, iš karto slepiasi. Bet klaidinga manyti, kad toje vietoje jau gali šapalo nesulaukti visą dieną; jei meškeriotojas ramiai pastovės pusvalandį, šapalai vėl sugrįš išlindę iš savo slėptuvių.
4. Šapalai mėgsta sraunias upes, kuriose netrūksta deguonies, upes, kur smėlėtas, žvirgždėtas ar kietas dugnas, nemėgsta upių, kuriose dugnas apaugęs dumblu. Šapalų reikia ieškoti akmenynuose, jie mėgsta sukiotis gilumose už tiltų pastolių, už didelių akmenų, už šakų sąnašų, kelmų ar nuvirtusių medžių, ties upių slenksčiais, kur ramesnis vanduo ir susidaro įvairios srovės.
5. Gaudant šapalus su plūdine meškere, plūdę verčiau naudoti kuo panašesnę į plaukiantį medžio gabaliuką, šapelį ar šakelę. Plūdė geriau nedažyta arba nuspalvinta kuo natūralesnėmis spalvomis.
6. Šapalai ramiomis dienomis vandens paviršiuje mėgsta gaudyti museles ir visokius mašalus.
7. Geras metas šapalams žvejoti - stiprokas vėjas. Jų reikia ieškoti ten, kur į vandenį krenta medžių lapai, vikšrai, vabalai. Be to, tuomet šapalai ne tokie baigštūs.
8. Užkibęs šapalas iš karto puola slėptis, pakirstas priešinasi įnirtingai, bet pavargsta greitai ir po to jį nesunku prisitraukti į krantą.
Kibimas pajūry
Puikus savaitės oras džiugino žvejus gerais bei gausiais laimikiais. Nuo molo žvejojant puikiai kibo plekšnės, ne pačios mažiausios, o vidutinės, vadinamosios delninės. Dažnam meškeriotojui pasitaikydavo ištraukti po didesnę, net pusės kilogramo, plekšnę. Žvejai teigia, kad dieną geriausiai kibo maždaug nuo 14 valandos iki vakaro.
Populiariausias masalas - šaldyta krevetė.
Žvejai prognozuoja dar geresnį plekšnių kibimą po savaitgalio. Taip pat buvo pagauta nemažai builių, kuriuos meškeriotojai dar mėgsta vadinti velniais. Įdomu tai, kad meškeriotojai nuo molo ištrauke kelias nedideles menkes.
Menkes žvejojantiems iš valčių ir laivų sekėsi įvairiai. Vieniems pasisekė rasti menkių būrį, tai traukė vieną po kitos, kiti, neradę didelio būrio, pagavo vieną kitą. Pagautos menkės buvo gana smulkios.
Varžybos menkių gaudytojams
Jau tradicija tampančios mengių gaudymo varžybos organizuojamos ir šiais metais. "Baltijos menkė-2004" vyks gegužės 1 dieną.
Varžybas organizuoja valčių salonas Laivynas ir Mažųjų laivų asociacija.
Informacija telefonu 8 699 82555.
Puslapį paruošė Žuvytė, tel. 8 652 22535, el. paštas [email protected]
Rašyti komentarą