Į renginį atvykusią Japonijos nepaprastąją ir įgaliotąją ambasadorę Lietuvoje Miyoko Akashi su vyru lydėjo viešnios iš Kopenhagos, vilkinčios spalvingus kimono. Mažame mediniame namelyje surengta arbatos gėrimo ceremonija sukūrė egzotišką ir drauge intymią aplinką.
"Mažučiuose, japonų vadinamuose "Madzuchai" ūkininko Šarūno Kosmausko ir Japonijos žemės menininkų kompanijos kuriamas japonų sodas iš kitų tokių sodų Europos šalyse išsiskiria itin didele erdve (16 ha) ir ypatinga dvasia. Alytuje taip pat yra gražus japoniškas sodas, o Vilniaus universiteto botanikos sodas kuriamas panašiu principu", - sakė garbingoji viešnia.
Japonijos nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė pabrėžė, kad Lietuva jai tapo labai artima, nes lietuviškas svetingumas nenusileidžia japoniškajam. Ji rado nemažai dviejų kultūrų panašumų ir sakė, kad Lietuvoje apsilankę japonai labai gerai jaučiasi ir panorsta atvykti dar ne kartą. Sodo šeimininko atvykėliai klausinėja, kiek Lietuvoje jau gyvena žmonių iš Tekančios Saulės šalies.
Ištirpę gyvame paveiksle
2007 metais pasikvietęs vieną žinomiausių pasaulyje japonų sodų kūrėjų, Mokytoją ir meistrą Hadzimę Vatanabę ir Pasaulinės bonsų asociacijos prezidentą Hirosį Cunodą buvęs gydytojas Šarūnas Kosmauskas pradėjo kurti Dainuojančių akmenų slėnį. Minios lankytojų jį jau vadina nacionaline vertybe.
Japonų sodas - tarsi mažas pasaulio modelis, kur iš skirtingų žiūrėjimo perspektyvų atsiveria vis kitoniškas peizažas. Tai menu paverstas gyvenimas. Kiekvienas akmenukas turi savo vietą ir paskirtį, kriokliai ir medžiai turi savitą dvasią ir filosofinę prasmę. Padaryta viskas, kad atsiskleistų natūrali augalų prigimtis, kad sode medituojantis žmogus pagyventų visatos ritmu.
Vaikštant po sodą, kuriame žydi sakūros, magnolijos, pseudokamelijos ir lietuviškų vardų neturintys augalai apima jausmas, kad atsidūrei įstabiame paveiksle. Sykiu jauti į tave srūvant akmenų, krioklių, upelių ir medžių gyvastį, jautiesi laisvas, pakylėtas. Čia susipina metų laikai, nuolat viskas mainosi, kaip ir tavo įspūdžiai bei pajautos, gal todėl nuotraukose ar graviūrose sustingęs japonų sodas neatrodo toks išraiškingas.
Indų poetas Rabindaranatas Tagorė rašė, jog japonai supranta, kad gamtos jėga ir grožis yra tarsi gyvybingoji motina maitintoja. Jis rašė, jog pažinti daiktus gali greitai, bet jų dvasią įmanoma suvokti tik per šimtmečių auklėjimą ir estetiką. Išoriškai užvaldyti gamtą daug lengviau negu su meile įsiskverbti į ją, kadangi tai sugeba tik kūrybingi genijai.
Paskui viziją
"Mes sėkmingai bendradarbiavome su bičiuliais japonais nuo 2007 metų spalio ir dar kitais metais, o 2009-aisiais sode nebedarėme nieko, tik pjovėme žolę, ravėjome ir prižiūrėjome. Kol kas padaryta tik 10-12 procentų darbo, o kada baigsime, negaliu pasakyti. Antai Palangos botanikos sodui - šimtas metų, o jo kūrimo pabaigos nematyti. Sunkmetis tik sudėliojo viską į vietas, atsisakėme naujų poilsinių namelių statybos. Užtat visiškai neplanuotai atsirado bonsų sodas. Mokytojas Vatanabė tarsi spyrė man į vieną vietą ir įtikino, kad sodas bus, kokį matome savo vizijoje", - sakė Š. Kosmauskas, iš bičiulių japonų išmokęs džiaugtis požeminio šaltinio versme, virš galvos spindinčiomis žvaigždėmis ir stebėtis praskrendančios gervės gracingumu. Sodo sumanytojas neslėpė, kad japonų sode nuolat vyksta keisti, mistiniai reiškiniai. Visai neseniai tuo įsitikino verslininkų kompanija, atvykusi į mokymus Mažučiuose.
Ramią, tykią dieną netikėtai vėjo sūkurys susuko visą palapinę, skirtą 60-iai žmonių, ir kartu su šiukšliadėžėmis nuskraidino 200 metrų. Po to vėl stojo ramybė. Tokie dalykai, kuriuos pastebi iš Pietų Amerikos, Kurilų salų ir Australijos atvykę gamtos mylėtojai vyksta galbūt todėl, kad sodas įkurdintas nepaprastoje vietoje: netolimame Kalnalaukyje IV amžiuje prieš mūsų erą buvęs kuršių kapinynas. Atrodo, protėvių dvasios nemiega: atkasus kelis metrus, žemės energija išstumia požeminį šaltinį, čia itin jauti stichijų žaismą. Tačiau kol kas jokios stichijos netrukdė sodo lankytojams dalyvauti čia vykstančiuose smagiuose renginiuose, pobūviuose ar ceremonijose. Lietuviai, panorę išmokti bonsų priežiūros, tiesiog stebi, kaip japonai genėja šakeles, kaip puoselėja tą mažą gyvą gamtos šedevrą. Arba kai vaikosi aitvarų drakonus... Iš įvairių pasaulio didmiesčių atvykę žmonės džiūgauja kaip maži vaikai, kai sužino, kad gali sode pasodinti savo medį, pastatyti akmenį, pavadintą jų vardu. Kaip anekdotą vietos darbininkai pasakoja nutikimą, kai atvykę "naujieji lietuviai" dar prie vartų paklausė, ar galės po sodą pasivažinėti savo "mersu".
Artimi
Renginio metu, dar nesulaukusi aitvarų baleto, kaligrafijos, ikebanos ir origamio pamokų bei vidurnaktį vykusių pagoniškų apeigų, susipažinau su japone Haruka. Paklausiau prieš dešimtį metų už lietuvio ištekėjusios moters, japonų ambasados darbuotojos, kuogi lietuviai jai pasirodė egzotiški.
"Japonų gyvenimo tempas labai greitas. Jūsų gyvenimo būdas dvasiškai turtingas, kaip ir mes, esate prisirišę ir gerbiate gamtą", - atsakė ji gražia lietuvių kalba.
Haruka sutiko, kad senieji gamtatikių baltų tikėjimai turi sąsajų su sintoizmu. Šis padarė didelę įtaką japonų pasaulėvaizdžio raidai. Sintoizme sakralumo pajautos taip pat apipintos mitais. Manoma, kad pasaulį vienijantis pradas ir dieviškų esybių sutelktis yra grožis, natūralus kaip besimainanti gamta.
Nesunku, kai gera širdžiai
Renginyje daugybės lankytojų kalbintas Mokytojas ir meistras Hadzimė Vatanabė į Mažučius dirbti atvyksta nebe pirmą kartą ir sako, kad Lietuvoje jam labiausiai patinka žmonės. Japonai labai vertina privatumą, todėl juos kalbinti reikia atsargiai. Bet meistras, prieš trejus metus vos gavęs laišką iš Šarūno Kosmausko, kuriame šis pasakojo savo Dainuojančio slėnio viziją, netrukus turėjęs vykti į Europą, tuoj pat sutiko apsilankyti Lietuvoje.
Meistras sakė, kad japoniškus sodus kuria jau 45 metus, ir kai pamato vietovę, jam daug galvoti nereikia, iš karto mato, kokį čia sodą reikėtų kurti. Pirmiausia planą nusipaišo spalvotais pieštukais, paskui perkelia į kompiuterį. Jis yra sukūręs penkis sodus Australijoje, taip pat dirbo Ispanijoje, Italijoje, Monake, Vokietijoje, o kai gavo pasiūlymą dirbti Londone, pasirinko Mažučius. Jį šio prakilnaus meno išmokė tėvas. Japonijoje yra ir sodų meistrų institutas, bet jokia akademija neišmokys tiek išminties ir neperteiks įgūdžių, kaip meistro pamokos.
"Dviejų vienodų ar net labiau panašių sodų nebūna, todėl kas kartą viskas vyksta kitaip. Tai yra sudėtinga, tačiau sunkumus atperka tai, kad tai daryti yra miela mano širdžiai. Su japoniškų sodų kūrimu susijęs ir gėlių kompozicijų kūrimo menas, ir kaligrafija, poezija, tapyba, Noh teatras ir tapyba, ir net arbatos gėrimo ceremonija. Todėl to mokaisi visą gyvenimą", - sakė meistras.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą