Gyvybės atsiradimas Žemėje atrodė visiškai akivaizdus. Šios problemos tyrinėtojai apibrėžė magišką biocheminį ratą, o jame sukūrė paprastą modelį, pagal kurį maždaug prieš 4 milijardus metų Žemėje dėl natūralių cheminių procesų iš negyvos materijos atsirado pirmosios gyvos ląstelės. Pagal ruso akademiko A.Oparino ir anglo Dž.B.S.Holdeino (J.B.S.Hal-dane) scenarijų šios ląstelės susidarė pirmykščiame vandenyne, kuris buvo tikras cheminis „buljonas“. Žemės atmosfera tuo metu buvo praktiškai be deguonies, ją sudarė metanas, amoniakas, vandenilis ir anglies dvideginis. Tiesa, kosminės erdvės tyrinėjimai parodė, kad ji savaime yra tikra cheminė „sriuba“ ir visai nereikia prasimanyti hipotetinio vandenyno. Visi gyvybei atsirasti būtini komponentai kosmose egzistavo gerokai prieš tai, kai iš kosminių dulkių debesies, besisukančio aplink Saulę, susiformavo Žemė. O olandų mokslininkų grupė 1984 m. bandymais helio kriostate, kosminio šalčio ir vakuumo sąlygomis gavo sudėtingas organines molekules - vadinasi, panašūs junginiai gali susidaryti be jokių vandenynų...
Bet svarbiausia net ne tai, kur galų gale pasirodė pirmoji gyva ląstelė, o kodėl tai įvyko. Priimta manyti, kad gyvybės atsiradimas - kažkokio ypatingo visiškai atsitiktinių aplinkybių sutapimo rezultatas: įvyko tam tikri biocheminiai procesai, dėl kurių iš negyvos materijos susidarė gyva ląstelė. Ar tai yra įmanoma? Nobelio premijos laureatai Dž.Votsonas (J.Watson) ir F.Krikas (F.Crick), atradę genetinį kodą, įrodė, kad šio kodo turinys yra abstraktus užrašas. Bet mes iki šiol visiškai nežinome, pavyzdžiui, pagal kokius dėsnius formuojama genetinio kodo „abėcėlė“ ir „žodžiai“ ir kaip susidarė jais užrašyti baltymų cheminiai tipai. Paprasčiau tariant, problema yra tokia: turime paprasčiausias aminorūgštis - adeniną (A), timiną (T), guaniną (G) ir citoziną (C). Iš šių „raidžių“ sudaromi „žodžiai“, pavyzdžiui ATT, CGA, GAG ir t.t. Kiekvienas toks trijų raidžių „žodis“ reiškia molekulę vienos iš dviejų dešimčių sudėtingų aminorūgščių, kurios sudaro baltymo molekulę.
Kelių šimtų ar kelių tūkstančių tokių trijų raidžių derinių grandinė ir yra „užrašas“, nurodantis baltymo molekulės sudarymo taisykles. Klausimas: ar tos taisyklės susiformuoja atsitiktinai? Po daugybės tyrinėjimų metų į šį klausimą atsakė bene geriausiai su problema susipažinęs žmogus - pats F.Krikas, genetinio kodo atradėjas, pripažintas pasaulyje biologijos autoritetas: „Ne! Tai neįmanoma!“ Ir taip pat neįmanoma įsivaizduoti, kad gyva ląstelė galėtų atsitiktinai gimti savaime, dėl atsitiktinių cheminių reakcijų. Tarkime, ląstelė susidarė. Bet iš kur tokia gyvybės formų įvairovė, atsiradusi iš vienos vienintelės ląstelės? Gamtos tyrinėtojų požiūriu tokią burtų lazdelės funkciją ilgą laiką atliko vadinamoji evoliucijos teorija, kurią XIX a. sukūrė Čarlzas Darvinas (Charles Darwin). Pagal šią teoriją Žemės augalų ir gyvūnų rūšių įvairovė yra dažnų,visiškai atsitiktinių mutacijų rezultatas: per tūkstantmečius jos sumavosi ir per vadinamąsias pereinamąsias formas atsirado naujos rūšys. Paskui įsijungė natūralioji atranka. Kova tarp rūšių išnaikina arba nustumia į paribį rūšis, neprisitaikiusias prie gyvenimo sąlygų konkrečioje biologinėje „nišoje“, konkrečiomis išorinėmis sąlygomis, bet tuo pačiu metu audringai vystosi rūšys, kurios grynai atsitiktinai pasirodė esančios geriau prisitaikiusios, kad išliktų.
Šis modelis, visiškai tenkinęs didžiąją dalį mokslininkų prieš 100 metų, šiandien neatrodo tikėtinas, neatlaiko naujų atradimų srauto. Paleontologai, daugybę metų tyrinėję tūkstančius suakmenėjusių skeletų, nerado nė vieno „pereinamųjų formų“ pavyzdžio. Šiuolaikiniam mokslui nėra žinoma nė viena iškastinė būtybė, apie kurią būtų galima pasakyti, kad kitame etape iš jos išsivystė kitokia būtybė. Visi žinomi organizmai, tiek iškastiniai, tiek dabar gyvuojantys, gerokai skiriasi vieni nuo kitų. Jeigu evoliucija būtų vykusi taip, kaip aprašė Č.Darvinas - mažais atsitiktinių pasikeitimų žingsneliais, - dabar galėtume gėrėtis keisčiausiomis būtybėmis, pavyzdžiui, kalakutais su plėvėtomis kaip žąsies kojomis. Ką padarysi, atsitiktinai mutavo, gal pravers pasaulinio tvano atveju...
Ne visai sklandžiai darvinistai aiškina ir konkurenciją tarp rūšių. Pavyzdžiui, visai neseniai sužinota, kad miškas turi savo komunikacinį tinklą, savotišką internetą, kurio pagalba augalai keičiasi informacija, o kai kada ir maistu. Šis atradimas galutinai keičia miško, kaip tylios kovos už būvį, vietą, kur kiekvienas stiebelis gyvena savo gyvenimą, nuolatos kėsindamasis iš kaimynų atimti dalį drėgmės, šviesos ir oro. Iš tiesų, kaip tvirtina britų ir Kanados mokslininkai, medžiai tarp savęs „bendrauja“, pasinaudodami vieningu požeminiu komunikaciniu tinklu, tik vietoj varinių ar optinių kabelių naudojami mikoriziniai grybeliai, augantys ant jų šaknų.
Mokslininkams pavyko nustatyti, kad mikoriziniai grybai net perneša maisto medžiagas, o medžiai, kuriuose intensyviau vyksta fotosintezės procesas (lapuočiai, pavyzdžiui, beržai), „atliekamas“ medžiagas atiduoda medžiams, kurių fotosintezės procesas yra lėtesnis (spygliuočiai). Tyrimai rodo, kad miškas - tarpusavyje susijusi subalansuota ekosistema, o miško pasaulio paveikslas daug kuo pasirodė visiškai netikėtas. Pavyzdžiui, paaiškėjo, kad suaugę medžiai per „komunikacinį tinklą“ jauniems medžiams perleidžia tam tikrus būtinus augimui šaltinius, kad šie sėkmingai augtų. Požeminis mikorizės tinklas užtikrina optimalų maisto medžiagų paskirstymą visiems miško medžiams, o tai yra labai svarbu esant nualintai dirvai. „Tinklo“ egzistavimu paaiškinamas medžių ir grybų simbiozės faktas. „Miško internete“ yra ir savų „programišių“ - tai žemaūgiai augalai, kurie nepajėgia apsirūpinti savo fotosintezės sąskaita ir yra priversti parazituoti ant didelių medžių. Taigi vietoj „kovos už būvį“, kurią Č.Darvinas laikė viena iš varomųjų evoliucijos jėgų, augalų pasaulyje viešpatauja savarankiškų vienetų kooperacija.
Šiandien nėra žinoma nė vieno fakto, patvirtinančio Č.Darvino tezę apie naujų rūšių kilmę dėl kiekybinio laipsniškų pasikeitimų susikaupimo. Tarp mokslininkų vis populiarėja tezė, kad naujos rūšys susidaro šuoliškai, dėl kokybinių pakitimų per labai trumpą laiką. Bet ir ši teorija kelia daugybę sudėtingiausių klausimų. Kaip, tarkime, paaiškinti antilopės virtimo žirafa faktą? Juk tai ne tik kaklo ilgėjimo ir priekinių kojų ilgėjimo procesas, raumenų masės didėjimas, skeleto tvirtėjimas. Tai ir vestibiuliarinio aparato persitvarkymas, kad gyvūnui staigiai pakėlus galvą nuo žemės į maždaug 6 metrų aukštį, kraujas nenutekėtų nuo smegenų. Kaip per trumpą laiką gali įvykti toks sudėtingas virsmas, jei jį laikysime atsitiktiniu? Greičiau jau galima kalbėti apie tikslingą ir užprogramuotą virsmą.
„Aklo atsitiktinumo“ vaidmenį evoliucijoje galutinai atmetė neseniai atskleistas faktas, kad pagrindinė genetinių mutacijų dalis vyksta tiksliai ir kryptingai, o nedaugelis atsitiktinių mutacijų dažniausia būna organizmo pažeidimai ir nepasižymi jokia kuriamąja jėga. Taigi vietoj „aklo atsitiktinumo“ į evoliucijos avansceną žengia protingas planas. Aplinkinis pasaulis nustoja būti suprantamas - suprantamas XIX a. gamtos mokslų, kurie yra šiuolaikinio mokslo pamatas, požiūriu. Per paskutinį šimtmetį aptikta didžiulis kiekis naujų faktų, bet paaiškinti daugumą tų faktų ir jais remiantis sukurti daugmaž rišlią teoriją mokslas nepajėgia. Kitaip tariant, kuo daugiau sužinome, tuo mažiau žinome. O juk nuo žilos senovės žmonės žinojo, kad tiesa nuo žmonių yra paslėpta, ir ją atskleisti gali tik intuicija...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą