Kaip atsirado mumijų kultas

Seniausioms žinomoms mumijoms yra apie 7000 metų - jos priklauso činkoro genties indėnams, akmens amžiuje gyvenusiems Pietų Amerikos vakarinėje pakrantėje. Kodėl šie paprasti klajokliai staiga pradėjo mumifikuoti savo mirusiuosius, dabar išsiaiškino tarptautinė mokslininkų grupė. Jų manymu, svarbiausi čia buvo du veiksniai: esant palankiam klimatui netoli pakrantės buvo daug gėlo vandens šaltinių, todėl činkoro tautelė smarkiai gausėjo. O dėl sauso oro iš netoliese esančios Atamakos dykumos jų mirusieji ne sudūlėdavo, o išdžiūdavo. Dažnai matydami tokias natūraliai atsiradusias mumijas, činkoro tautelės žmonės pradėjo specialiai balzamuoti ir mumifikuoti savo mirusiuosius. Tai dar vienas pavyzdys, kaip glaudžiai žmonijos kultūros vystymasis yra susijęs su klimatu ir kitais aplinkos veiksniais.

Mumifikavimo technika atsirado prieš maždaug 7000 metų tarsi iš niekur, rašo Pablas Marketas (Pablo Marquet) ir jo kolegos iš Santjage esančio Čilės katalikiškojo universiteto. Iš pradžių činkorai taip laidodavo tik vaikus, o vėliau ir suaugusiuosius. Laikui bėgant, atsirado įvairių mumifikavimo technikų. Mumijos būdavo sutvarstomos, nudažomos raudonais arba juodais dažais, aptepamos dumblu arba apvyniojamos iš žolių vytomis virvelėmis. Iki šiol neaišku, kodėl tie kukliai gyvenantys klajokliai išvystė tokią sudėtingą kultūrinę techniką, sako mokslininkai. Kad tai išsiaiškintų, jie tyrė 460 archeologinių radinių iš 131 kasinėjimų vietos palei Čilės ir Peru krantus. Išanalizavus vieno Andų ledyno mėginius, buvo gauta informacijos apie tuometį klimatą. Iš archeologinių radinių aiškėja, kad činkoro genties žmonės sausoje šiandienės Čilės ir Peru pakrantėje gyveno jau prieš 10 000 metų. Prieš 7000 metų gyventojų skaičius smarkiai išaugo ir toks išliko apie 3000 metų. To priežastis buvo klimato pasikeitimas: Andų aukštikalnėse dažniau lydavo, todėl paprastai sausringoje pakrantėje pakilo gruntinio vandens lygis, atsirado naujų šaltinių ir upelių, prie kurių daugiausia žvejyba ir jūros gėrybių rinkimu besiverčiantys klajokliai gausiai rasdavo maisto ir vandens. Todėl čikorai tapo sėslesni ir pradėjo gyventi didesnėmis grupėmis, o tai yra palanku kultūrinėms naujovėms atsirasti. Bet vien šiomis žiniomis sunku paaiškinti, kodėl šios naujovės pasireiškė būtent mirusiųjų kultu. "Tikriausiai činkorai nuolatos aptikdavo nesudūlėjusių lavonų", - rašo P.Marketas ir jo kolegos. Prieš pradedami mumifikuoti, mirusieji būdavo laidojami negiliose duobėse, o dėl vėjų ir erozijos dažnai vėl atsidurdavo paviršiuje. Tad laikui bėgant činkorai ėmė mirusiuosius iškart preparuoti taip, kad šie nedūlėtų. Kodėl klajokliai vėliau naudojo tiek daug skirtingų mumifikavimo technikų, mokslininkai taip ir neišsiaiškino. Mirusiųjų kultas baigėsi prieš 4400 metų, tikriausiai vėl pasikeitus klimatui: lydavo rečiau, šaltiniai išseko ir klajokliai iš pakrantės srities pasitraukė.