Vienas iš populiariausių – pervilkti tiltu grandinę ir tuo metu klausytis, ar kur nors tilto konstrukcijoje neataidi velkamos grandinės garsas. Tačiau yra ir dar paprastesnių, tačiau tilto diagnostiką gerokai paspartinančių būdų. Nereikia net ir specialiai ką nors daryti – tegul viską atlieka lietus.
Du Brigemo Jongo universiteto (BYE) inžinieriai Brianas Mazzeo ir Spenceris Guthrie sugalvojo, jog struktūrinius tiltų defektus aptikti turėtų būti įmanoma ne tik triukšmaujant kokiu nors kietu daiktu, bet paprasčiausiai klausantis lietaus barbenimo. Šį metodą inžinieriai pasitelkė ieškodami vadinamųjų tilto „išsisluoksniavimo“ (angl. – „delamination“) defektų.
Betoninio tilto korpuse išlietus betono sluoksnius bėgant laikui gali atskirti plyšiai. Tai – viena iš pagrindinių senstančių tiltų bėdų. Diagnostinis velkamų grandinių metodas neretai atima po keletą valandų brangaus laiko – tuo metu tiltu negali vykti eismas.
Iš dangaus krintantis vanduo viską gali gerokai supaprastinti ar bent jau leis išvengti transporto spūsčių. Anot tyrėjų, ateis diena, kai tilto defektų diagnostika bus atliekama taip paprastai, kaip paprasta yra tiltą pervažiuoti automobiliu. O ir lietaus laukti nereikės – pakaks kelių lašų paptelėjimo.
„Yra nemenkas akustinis skirtumas tarp to, kaip skamba vandens lašų kapnojimas ant sveikų paviršių ir kaip jis skamba ant pažeistų paviršių, – pasakoja B. Mazzeo. – Pasitelkdami vandens lašus galime nustatyti defektus, kurių nepamatytumei tiltą tikrindamas vizualiai. Skamba ir skambėsiu išsiduoda pats tiltas.“
Tyrimo rezultatai publikuoti žurnalo „Non-Destructive Testing and Evaluation International“ spalio numeryje. Metodo esmė – lašinti vandenį ant tikrinamo paviršiaus ir įrašinėti papsinčių lašų garsus. Akustinis atsakas leidžia spręsti apie betoninio statinio būklę. Anot metodo autorių, garsas leidžia nustatyti ir plyšio dydį, ir gylį.
Nors kol kas šis metodas nėra visuotinai priimtas, BYE inžinierių tandemas viliasi, jog netolimoje ateityje tilto defektų diagnostika užtruks vos keletą minučių.
„Tikrinant tiltą pakaktų sėsti į automobilį, juo pervažiuoti tiltą maždaug 40-50 km/val. greičiu, o važiuojant pilti vandenį ir pagal jo kritimo garsą nustatyti tilto defektus, – aiškina B. Mazzeo. – Esame įsitikinę, jog tai – labai perspektyvus metodas, tačiau jis dar tobulintinas.“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą