Kalbame apie tai, kas vyko dar A.Konanui Doiliui esant gyvam. A.Konanas Doilis suprato netekęs rašytojo galių valdyti savo personažo gyvenimą jau tada, kai Š.Holmso nepavyko numarinti, nors tai su savo literatūriniu herojumi, regis, gali padaryti bet kuris kūrėjas. Prieš A.Konano Doilio valią seklys išgyveno ir toliau narpliojo sudėtingiausias bylas - tokia buvo asmeninė karalienės Viktorijos valia, kurios nepaisyti rašytojas neišdrįso.
Bet dar anksčiau Londono paštininkai pradėjo kraustytis iš proto, ieškodami namo Beikerstryte, kur turėjo gyventi misteris Š.Holmsas. Tuo adresu plūdo laiškai, bet Beikerstryte nebuvo namo su numeriu, nurodytu ant vokų. Laiškai būdavo atiduodami asmeniškai A.Konanui Doiliui, nunešami į Skotland Jardą, įteikiami medikui Džozefui Belui (Joseph Bell), apie kurį kažkas paskelbė, kad jis ir yra Holmsas, t.y. seklio prototipas.
Pirmąjį žinomą laišką atsiuntė amerikietis prekiautojas tabaku: jį labai sudominusi misterio Š.Holmso monografija apie 140 tabako rūšių, ir jis klausė, kur jos ieškoti. Taip A.Konanas Doilis sužinojo, kad Š.Holmsas gyvena savo paralelinį gyvenimą, ne juokais darydamas mokslinę karjerą. Suprantama, monografija neegzistavo, užuominą apie ją viename apsakyme į savo herojaus lūpas įdėjo pats A.Konanas Doilis. Bet jei realūs, „iš kūno ir kraujo" žmonės yra įsitikinę, kad knyga ar straipsnis egzistuoja ir jais remiasi, vadinasi, jie tam tikra prasme lyg ir egzistuoja?
Kituose laiškuose dažniausiai būdavo prašoma padėti išnarplioti vieną ar kitą nusikaltimą, sugauti žudiką, susigrąžinti pavogtus daiktus, nubausti įžeidėją. Nors knygų veiksmas vyksta XIX a. pabaigoje, daugelis be jokių dvejonių rašė Š.Holmsui ir XX a. ketvirtajame ir septintajame dešimtmetyje. Tuo metu Beikerstrytas jau buvo baigtas užstatyti, o namas tokiu adresu (išmetus raidę po namo numerio) priklausė bankui. Į banką tie laiškai ir ateidavo, taigi baigiantis penktajam dešimtmečiui ten net buvo įsteigta laiškų Š.Holmsui sekretoriaus pareigybė. Laiškų ateidavo ir 9-ajame dešimtmetyje!
Bet Š.Holmsas egzistavo ne tik kaip tūkstančių laiškų adresatas. Autoriui mirus, jis tęsė savo nuotykius dabar jau pigių knygiūkščių, pardavinėjamų gatvės prekiautojų, puslapiuose ir, reikia pasakyti, labai pakeitė savo įpročius, pamėgęs boksuotis ne retkarčiais, o visąlaik, tiesiog spręsdamas bet kurią jam iškilusią problemą. Tokį Š.Holmsą įsivaizdavo daugybė plagiatorių, besipelnydavusių iš A.Konano Doilio sukurto personažo. Neturtingiems londoniečiams jis patiko.
Dar pasakojama, kad kažkoks britas jau trečiąjį dešimtmetį apkeliavo nedidelius JAV miestelius, prisistatydamas kaip Šerlokas Holmsas ir labai sėkmingai skaitydamas paskaitas apie nusikaltimų tyrimą ir ypač apie persirenginėjimą įvairiais personažais. Matyt, tas „Holmsas" buvo ir aktorius, nes savo šou dalyje, skirtoje nusikaltimams, jis tiesiog perpasakodavo A.Konano Doilio knygų siužetus, nieko nuo savęs nepridėdamas.
Be to, kai praėjo „Napoleonų" mada psichiatrijos ligoninėse, be aktualių politikos veikėjų ten atsirado ir „Holmsų".
Pasak kitos legendos, dalis Šerlokui Holmsui adresuotų laiškų išties padėjo atskleisti nusikaltimus. Juose būdavo įvairių nusikaltimų liudytojų, nenorinčių atkreipti į save policijos dėmesio, parodymų arba duomenų apie konkrečius nusikaltėlius. Tokius laiškus bankas Beikerstryte persiųsdavo į Skotland Jardą.
O Š.Holmsas toliau gyvena savo gyvenimą ir dabar Beikerstryte išties stovi jo namas, kurio interjeras yra puikiai pažįstamas A.Konano Doilio skaitytojams iš jo apsakymų apie genialų seklį - jį tikrai verta vieną kartą aplankyti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą