„Kaip tapti dama“ autorė E. Zakaraitė: jei ne mylimas vyras, knyga galėjo ir nepasirodyti

Portalui Alfa.lt E. Zakaraitė atvėrė savo kūrybos užkulisius ir papasakojo, kaip gimė didžiulio pasisekimo sulaukęs romanas, kuriame save jau spėjo atrasti daugelis moterų.

– Egle, į literatūros pasaulį įžengėte drąsiu pareiškimu – kaip tapti dama. Kaip gimė šis pavadinimas, kai šiais laikais jau reta moteris save vadina dama?

– Žodis „dama“ yra labai elegantiškas, trapus, paslaptingas ir kartu labai prabangus. Ar ne tokia ir yra kiekviena moteris? Mano nuomone, frazę „kaip tapti dama“ kiekvienas interpretuoja savaip, tačiau aš nė neabejoju, kad kiekviena moteris knygose atranda sau reikšmingą atsakymą. 

Aš manau, kad visos moterys yra damos, tik mes tai pamiršome dėl atsiradusių kitų epitetų, apibūdinančių moterį.

– Esate minėjusi, kad dama – tai savimi pasitikinti, laisva asmenybė, kuriai rūpi jos asmeninis tobulėjimas ir kuri vienu metu yra pavyzdinga žmona, darbuotoja, rūpestinga mama savo vaikams… Ar vaikantis tokio tobulumo gyvenime neatsiranda įtampos?

– Žinoma, atsiranda. Pati esu patyrusi, kai dėl per didelio noro viską kontroliuoti ir viską spėti įvyko perdegimas. Buvo laikotarpis, kai nieko nenorėjau daryti, tai praėjo tik gerai pailsėjus.

 Aš dama apibūdinu savimi pasitikinčią, laisvą asmenybę, kuri imasi visų šių veiklų, bet, visų pirma, yra laiminga. Tai reiškia, kad moteris yra visapusiškai laiminga, džiaugiasi tuo, ką turi, ir jaučiasi gerai tokia, kokia yra.

– Kiek žinau, veiklų jums tikrai nestinga, tad kaip sekasi viską suspėti ir derinti šiuos skirtingus moters vaidmenis?

– Viską įmanoma suspėti, kai norisi (šypteli). Anksčiau aš nė nesusimąstydavau, kaip viską spėju, tiesiog dariau. Nors ir sulaukdavau aplinkinių nuostabos, man atrodė, kad tokiu tempu gyvena visi žmonės. 

Bet neseniai supratau, kad anksčiau aš tiesiog veikiau, o dabar labiau viską apgalvoju ir patiriu mažiau įtampos, nes svarbiausia yra mėgautis „čia ir dabar“ momentais.

– Šiandien jūs žinoma kaip sėkminga rašytoja, kurios knygose dažna moteris gali atrasti save. Kaip gimė į keturias knygas sugulusi Marinos istorija? Iš aplinkinių stebėjimo ar gilinimosi į save?

– Negalėčiau išskirti, kas labiau reiškėsi pagrindinės knygos herojės Marinos gyvenime. Buvo visko: ir didelio gilinimosi į save, ir ilgo stebėjimo bei kitų analizavimo. Man iki šiol sunku paaiškinti, kaip gimė ši istorija, nes daugelis dalykų vyko nesąmoningai ir juos logiškai sunku išreikšti. Tiesiog aš tą istoriją vadinu dovana visoms moterims, kuri atėjo per mane, todėl dažna moteris joje ir atranda save.

Tos knygos kalba apie mus visus, o ne vien apie mane ar tuos aplinkinius, kuriuos aš stebėjau ir analizavau.

– Jūsų knygos sulaukė didžiulės sėkmės. Koks jausmas apima žinant, kad žmonės tiesiog pasineria į jūsų sukurtas istorijas?

– Rašydama knygas tikrai negalvojau apie tokią didžiulę sėkmę, tačiau buvo ženklų, kad ši istorija bus labai populiari ir vertinga. 

Dabar skaitant skaitytojų atsiliepimus kyla įvairių jausmų, tačiau labiausiai jaučiu atsakomybę už tai, ką parašiau. Žinoma, malonu, kad ši istorija moterims patinka, man tai pats didžiausias džiaugsmas.

– Minėjote, kad jus rašyti paskatino vyras. Kaip tai įvyko?

– Mano vyras buvo pirmas žmogus, kuris manimi patikėjo, kai rašiau pirmąją knygos dalį. Jis man neleido pasiduoti, kai jau galvojau, kad viskas, daugiau neturiu apie ką rašyti. 

Aš labai gerai prisimenu tą akimirką, kai juokais jam pasakiau, jog rašysiu knygą, o jis ramiai atsakė: „Jei nori, tai rašyk.“ Tikriausiai tai mane ir įkvėpė. Ir už tai jam esu dėkinga, kad jis tą momentą manimi patikėjo labiau nei aš pati savimi.

– Ar pritartumėte populiariai minčiai, kad prie tvirto ir palaikančio vyro moteris tiesiog atsiskleidžia?

– Mano nuomone, dauguma moterų atsiskleidžia ne prie tvirto vyro, o prie ją nuoširdžiai ir tikrai mylinčio vyro. Sutikti mylintį vyrą yra likimo dovana, todėl visoms moterims linkiu pasirinkti tą, kuris nuoširdžiai ir tikrai jus myli, o ne tą, kuris tvirtas ar dar kažkoks ypatingas šiuo momentu.

– Sugrįžkime į laikmetį, kai tik pradėjote rašyti. Ar jau vaikystėje buvote kūrybiška asmenybė?

– Buvau, tik to nesureikšminau ir tikrai negalvojau apie rašytojos karjerą. Pirmieji kūrybiškumo požymiai pasireiškė kaip noras fantazuoti dar tada, kai išmokau skaityti. Aš jau šešerių metų savarankiškai skaičiau, todėl buvau dažnas svečias bibliotekoje ir knygynuose kartu su tėčiu. Visada perskaičiusi knygą imdavau fantazuoti: o kodėl istorija taip užsibaigė, o kodėl negalėjo kitaip, kokie buvo knygos veikėjai, kas mane sujaudino, o kas man nepatiko. 

Ačiū tėvams už investiciją į mane, kad tapčiau tokia asmenybe, kokia esu dabar.

– O kaip jautėtės, kai buvo išleista jūsų pirmoji knyga?

– Tiesą pasakius, jaučiau keletą jausmų. Buvo ir laimės, ir baimės, ir nežinomybės. Sudėtinga tiksliai apibūdinti šį momentą, nes viskas vyko taip greitai, lyg kokiame veiksmo filme. Pradžia tikrai nebuvo lengva.

– Ką jums apskritai reiškia rašymas? Jums tai yra darbas ar hobis?

– Pradėjusi rašyti pirmą knygos dalį, galvojau, kad man tai bus hobis, tačiau vėliau supratau, jog su tokiu požiūriu geros knygos neparašysiu. Rašymas ir kūryba turi būti visiškas atsidavimas, nes visą laiką reikia galvoti siužetus, kaip čia viską geriau sudėlioti, kad viskas sutaptų. Į rašymą aš žiūriu kaip į darbą, tik neskaičiuojant valandų.

– Ar rašydama klausiate savo šeimos narių patarimų, ar duodate jiems paskaityti ištraukų?

– Ne, niekada. Aš manau, kad tai yra mano kūryba ir ji neturi būti keičiama pagal kitų patarimus. Jei kartais kokia sakinio mintis ir pasikeičia, tai tik dėl to, kad redaktorė ištaiso sintaksės klaidas. Aš manau, kad kiekvienam duota savo ir kiekvienas savo darbe atsakomybę prisiima pats (šypsosi).

– O ar turite dar kokių nors taisyklių, kuriomis vadovaujatės kurdama?

– Pagrindinė taisyklė – kitą dieną netaisyti to, ką parašiau. Jei tą dieną taip galvojau, vadinasi, aš tą dieną padariau geriausia, ką galėjau. Galiu pataisyti tik logiką ar sakinio mintį, bet paties siužeto aš nekoreguoju. Nebent tik dar labiau jį išplėtoju, pridėdama daugiau intrigos ar dramos prieskonių.

– Pradėjote nuo asmenybės tobulėjimo, o dabar pristatote poros santykius ir bendravimą lavinantį žaidimą „Damos ir Džentelmeno harmoningi santykiai“. Kaip kilo tokia idėja?

– Idėja sukurti stalo žaidimą kilo pastebėjus, kad vis dar būna atvejų, kai nemokame darniai bendrauti poroje. O juk bendravimo stoka yra pirmas žingsnis link skyrybų. Ši problema yra opi ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. 

– Ar šis žaidimas gali išgelbėti poros santykius? Gal atradote sėkmingų santykių raktą?

– Norėčiau tuo tikėti (šypsosi). Tačiau stebuklai vyksta tik tada, kai jais tikime. Jei tikėsite, kad šis žaidimas išgelbės jūsų santykius, tai taip ir bus. 

Bet kokiu atveju nesuderinamų porų nėra, yra tik žmonės, kurie santykiuose nenori dirbti, nenori dėl jų stengtis. Sėkmingų santykių raktas yra suvokimas, kad santykius kuria du žmonės, o ne vienas.

– Na, ir pabaigai: kokių dar staigmenų pateiksite savo kūrybos gerbėjams? Galbūt jau turite minčių dar vienam romanui?

– Taip, ateityje pasirodys dar kelios naujos knygos. Šiuo metu yra kuriamas jų siužetas. Man norisi kažko naujo ir kitokio nei „Kaip tapti dama“ knygų serijoje. Tikiuosi, kad greitu laiku savo gerbėjus galėsiu nudžiuginti tikrai dėmesio verta knyga (šypsosi).