Kavos istorija: ilga kelionė iš Adeno per pasaulį

Kavos istorija: ilga kelionė iš Adeno per pasaulį

Sunku patikėti, kad visuotinis įprotis gerti kavą įsigalėjo ne taip jau seniai. Atrasta ji dar 9 amžiuje, tačiau pažinties su juoduoju gėrimu kelias buvo labai ilgas...

Iki 14 amžiaus kavamedžiai natūraliomis sąlygomis augo Etiopijoje, iš ten buvo atvežti į Arabijos pusiasalį, ir tik 16 amžiaus pabaigoje olandų prekeiviai ėmė supirkinėti kavą arabų uostuose ir gabenti į Europą.

Pasakojama, jog olandų kolonistai atsiuntė kavamedžio sėjinuką į Amsterdamo botanikos sodą, ir nuo šio medžio prasidėjęs kavos plantacijų veisimas Naujojo pasaulio kolonijose...

17 amžiuje musulmonų piligrimai atvežė kavamedžio sėklų ir į Pietų Indiją, o iš ten olandų prekeiviai kavamedį nugabeno į Javą ir Sumatrą.

1721 m. kava jau buvo auginama Gvianoje ir Martinikoje, 1727 - Brazilijoje, 1730 - Jamaikoje, 1748 - Kuboje, 1760 - Gvatemaloje, 1779 - Kosta Rikoje...

Kavos atradimas

1699 m. Antoine'as Gallandas (1646-1715), prancūzų orientalistas, pasauliui žinomas kaip pirmasis "Tūkstančio ir vienos nakties" vertėjas (iš arabų kalbos), išleido knygą pavadinimu "Apie kavos atsiradimą ir paplitimą".

Medžiagos šiai knygai Gallandas sėmėsi iš arabų rankraščio, rasto Karališkojoje bibliotekoje. Šis rankraštis - tai teologinis traktatas, parašytas 1587 m. ir pavadintas "Švaros laikymasis vartojant kavą". Traktato autorius Abd-al-Kadiras ibn Mohammadas al Jazaris al Hanbalis al Ansaris praneša, kad vienas Adeno (Jemenas) muftijus (musulmonų dvasininkas) išplatino gėrimą, žinomą iki tol, tačiau nelabai paplitusį.

Štai kaip Antoine'as Gallandas, remdamasis duomenimis Abd-al-Kadiro traktate, aprašo kavos atradimą:

"9 amžiaus viduryje pagal hegirą ir 15 amžiuje nuo Kristaus gimimo Gemaleddinas abu Abdallahas Mohammedas ibn Saidas, pravarde Al Nabhanis, kilęs iš Dhabhanos, mažo miestelio Jemene arba Laimingosios Arabijos, gyveno Adene, garsiame Laimingosios Arabijos uostamiestyje, įsikūrusiame prie okeano, į Rytus nuo raudonosios jūros. Postas, kurį jis užėmė, buvo gana reikšmingas, nes jis buvo muftijus pas princą, valdžiusį tuo metu. Su tam tikrais reikalais muftijus turėjo išvykti į Persiją ir, lankydamas šalį, buvo liudytojas, kaip jo tėvynainiai geria kavą: jis tai stebėjo, bet neklausė, kokiam tikslui jie tai daro ir kokią naudą iš to gauna.

Grįžęs į Adeną, jis pastebėjo, kad pablogėjo sveikata, ir prisiminė kavą, kurią jo tėvynainiai gėrė Persijoje; jis pamanė, kad kava gali išgydyti jo ligą. Jis pradėjo gerti kavą ir pasijuto geriau. Maža to, kad pataisė savo sveikatą šia priemone, apie kurią nežinojo anksčiau, jis pastebėjo, kad kava turi ypatingų savybių, o būtent linksmina dvasią, suteikia džiaugsmo, skatina žarnyno laisvinimą ir svarbiausia - išblaško mieguistumą nesukeldama nemalonių pojūčių.

Tuomet muftijus Jamaladdinas apsupo save dervišais ir meldėsi su jais naktimis blaškydamas miegus naujuoju gėrimu. Dervišai, kaip ir prekeiviai, mėgę keliauti po Arabiją naktimis, kai karštis ne toks stiprus, didžiai vertino kavos galią išvaikyti miegus. Muftijus Jamaladdinas mirė 1470 m., o kava pradėjo savo pergalingą kelią iš Adeno į visą pasaulį."


Į Konstantinopolį

Pirmoji stotelė šiame kelyje buvo šventasis musulmonų miestas Meka, į kurį kava atkeliavo apie 1480 metus, toliau pasakoja Antoine'as Gallandas. Piligrimai iš Adeno, nukakę Mekon, gėrė kavą, kad galėtų melstis visą naktį mečetėje.

Mekos gyventojai, sekdami piligrimais, taip pat ėmė gerti kavą. Iš šventojo miesto kava paplito į kitus Arabijos miestus, pirmiausiai - į Mediną, kitą musulmonų šventąjį miestą. Po to kava paliko Arabijos pusiasalį ir pateko į Kairą: čia ją atvežė dervišai iš Jemeno.

Kavos kelyje staigiu posūkiu galėjo tapti 1511 metai, kai Mekos muftijai uždraudė musulmonams gerti kavą. Laimei, Egipto sultonas nepalaikė šio draudimo. Ir kava tęsė savo pergalingą žygį po musulmonų šalis - iš pradžių iš Egipto į Siriją - ir 16 amžiaus viduryje atsidūrė Osmanų imperijos sostinėje Stambule (Konstantinopolyje).

Jaunuolis iš Genujos Giovannis Antonio Menavinas pateko į nelaisvę turkams 1504-aisiais ir dešimtį metų išbuvo Konstantinopolyje, kol jam pavyko pabėgti. 1548 m. Venecijoje jis išleido prisiminimų apie nelaisvę Turkijoje knygą ("Penkios knygos apie turkų įstatymus, religiją ir gyvenimą"), kurioje detaliai aprašė turkų buitį, jų gėrimus, tačiau nė vienu žodeliu neužsiminė apie kavą. Tai atitinka Gallando duomenis apie tai, kad kava į Konstantinopolį pateko tik 16 amžiaus viduryje.

Bunham, banha, haova...

Pirmasis europietis, pamatęs kavą, buvo vokiečių gydytojas ir keliautojas Leonhardas Rauwolfas (1535-1596), studijavęs mediciną universitete Prancūzijoje, Monpeljė mieste. Jo mokytojas buvos garsus prancūzų pedagogas zoologas Guillaume'as Rondeletas (1507-1566). Jis aprašytas Rablė romane "Gargantiua ir Pantagriuelis" - kaip daktaras Rondibilis.

Rauwolfas atvyko į Alepo miestą (dabar Halabas, Sirija) 1573 m. Štai ką jis parašė apie kavą savo knygoje "Teisingas kelionės į Rytų šalis aprašymas", išleistoje Bavarijos miestelyje Lauingene 1582 m.:

"Be kitų, jie (turkai ir arabai) turi gerą gėrimą, kurį labai vertina, jų vadinamą haube (kava), kuri beveik tokia juoda kaip rašalas. Ji gerai padeda negaluojant, ypač skrandžiu. Šis gėrimas ruošiamas iš vaisiaus (turimas galvoje medis. - Red. past.), vadinamo bunu, kuris pagal savo dydį, formą ir spalvą primena laurą. Vaisius apgaubtas dviem plonais apvalkalais ir, kaip man sakė, jo atsivežama iš Indijos. Po šiais apvalkalais yra du gelsvi grūdai gretimai, ir jie sutampa pagal savo savybes, formą, išvaizdą ir vardą su Avicenos "bunham" ir Rhazeso "banha", todėl laikysiu juos tais pačiais, kol mokslo vyrai praneš man tiksliau.

Šį gėrimą jie geria anksti rytą atvirose vietose visų akivaizdoje nesislėpdami iš gilių porceliano puodelių tokį karštą, kaip tik gali ištverti; jie dažnai prideda puodelį prie lūpų, bet geria mažai vienu kartu ir leidžia ratu sėdėdami šalia vienas kito prie stalo. Gėrimas pas juos gana paplitęs, tad daug kas juo prekiauja, kiti parduoda kavos grūdus visur savo turguose. Jie vertina šį gėrimą taip aukštai, kaip mes vertiname vyną su absentu arba kitokį, paruoštą su keletu augalų arba vaistažolių."

Ar Avicenos "bunham" buvo kava, mokslininkai diskutuoja iki šiol. Pirmasis, kuris bandė atmesti šią identifikaciją, buvo vokiečių gydytojas Georgas Hieronymus Welschas (1624-1677).

Štai kaip persų kilmės, bet arabiškai rašęs gydytojas ir filosofas Avicena aprašė bunhamą "Medicinos kanone", viduramžiais išverstame Europoje ir išleistame lotynų kalba:

"Bunhamas atvežamas iš Jemeno; kai kas sako, kad jis gaminamas iš akacijos šaknų <...> Geriausias - citrinų spalvos ir lengvai malonaus aromato... Stiprina organus, valo odą ir džiovina drėgmę, kuri kaupiasi po oda, suteikia kūnui malonų kvapą <...> Naudingas skrandžiui."

O štai kaip savo knygoje "Apie egiptiečių mediciną" pažintį su kava aprašo italų gydytojas ir botanikas Prosperas Alpinis (1553-1617), kuris 1580-1583 m. lankėsi Kaire kaip asmeninis Venecijos konsulo gydytojas:

"Labai paplitęs ten (Egipte) vartojimas gėrimo, vadinamo haova (kava), kuris ruošiamas iš tam tikrų juodų sėklų, kurių išvaizda primena pupeles. Šios sėklos vadinamos "bon", o medį, kuris jas veda, aš mačiau vieno turkų bėjaus (pono) sode: jos atvežtos iš Arabijos ir primena ožekšnį. Šio gėrimo skonis primena gėrimą iš cikorijos.

<...> Ruošia jie šį gėrimą paėmę pusantro svaro šių sėklų branduolių, nuo kurių nuvalo luobeles, šiek tiek apskrudina ant ugnies ir tada verda 20-yje svarų vandens; kiti iš pradžių paminėtus branduolius, išdžiovintus ir susmulkintus, palieka keletui parų vandenyje; o kiti, nemirkę vandenyje, iš karto verda <...> ir išfiltruotą gėrimą patiekia uždaruose moliniuose induose.

<...> Kaip mūsų baruose bei tavernose daugelis vyno mėgėjų pasiduoda girtuoklystei, taip ir jie (Egipto gyventojai) mėgaujasi haovos (kavos) gėrimu."

Juodasis vanduo cavee

Trečiasis europietis, susipažinęs su kava, buvo Venecijos konsulas Konstantinopolyje Gianfrancesco Morosinis (1537-1596), vėliau tapęs kardinolu. Savo raportuose jis rašė:

"Visa ši tauta <..> ypač tingi ir leidžia laiką vis švęsdama. Jie visąlaik sėdi ir vien pramogai turi įprotį gerti viešai, parduotuvėse arba tiesiog gatvėse - ir ne tik prastuomenė, bet ir aukštuomenė - juodą vandenį <...>, kurį vadina "?avee" ir apie kurią sako, kad ji pasižymi savybe išblaškyti miegus <...>. Jie niekada nenori vaikščioti, atvirkščiai - kai mato krikščionis vaikštančius, sako, kad jie pamišėliai, jeigu vaikšto nesant būtino reikalo."


Anglų keliautojas seras Anthony Shirley (1565-1635), apsilankęs Alepo kavinėse 1598 m., po 15 metų parašė:

"Jie turi tam tikrą gėrimą, kurį gamina iš itališkų (!) grūdų; jį geria labai karštą, jis neskanus ir nekvapnus, bet labai naudingas."

1671 m. Romos kolegijos profesorius, studijavęs Rytų šalių kalbas, Antonio Fausto Nairone (1635-1707) savo knygoje "Apie naudingą gėrimą kavą" aprašo tokią kavos atradimo versiją:

"Kupranugarių (kitais duomenimis - ožkų) piemuo kai kuriems vienuoliams pasakojo, kad retkarčiais jo kupranugariai (ar ožkos) visą naktį nemiega, šokinėja, ir dvasininkas iškart pagalvojo, kad priežastis gali būti maistas. Jis nuvyko į tas vietas, kur dažnai ganėsi bandos, ir pastebėjo, kad tą dieną, po kurios gyvūnai neužmigdavo, jiems pasitaikė daug krūmų, kurių vaisius jie galėjo nuėsti. Surinkęs tam tikrą kiekį vaisių, išvirė juos vandenyje ir pastebėjo, kad nuoviras išblaško miegus; paskatintas šio (atradimo), nuoviru ėmė girdyti vienuolius, kad tie nemiegotų naktinės tarnystės metu <...>. Po kurio laiko buvo pastebėta, kad šie vaisiai turi daug naudingų savybių."

1661 m. traktate "Kavos ir kavinių charakteristika" ("A Character of Coffee and Coffee-Houses") autorius, pasivadinęs M. P., išvardijo tokias kavos savybes:

"Šis gėrimas vertas pagyrų pirmiausiai todėl, kad sugeba išvaryti iš galvos vulgarumą ir pykčio priepuolius."

Moterys prieš kavą

1664 m. dailiosios lyties atstovės spaudoje paskelbė "Moterų peticiją prieš kavą" ("Women's Petition against Coffee"), kurioje pareiškė:

"Niekada vyriškosios lyties atstovai nedėvėjo tokių plačių bridžų ir niekada tiek maža juose nebuvo vyriškojo orumo!" Tokia situacija esą susiklostė dėl "nesaikingo šlykštaus pagonių likerio, vadinamo kava, vartojimo, kuris <...> padarė mūsų vyrus eunuchais ir suluošino mūsų mielus elegantiškus kavalierius... Jie grįžta namo išspausti kaip citrinos ir visame jų organizme nėra nieko drėgno, išskyrus varvančias nosis, nieko tvirto, išskyrus kaulus, nieko styrančio, išskyrus ausis."

Atsakydami į moterų proklamaciją vyrai parašė savo paticiją ("The Men's Answer to the Women's Petition against Coffee"), kurioje gynė nepelnytai užsipultą gėrimą.

Reikalas tas, kad Europoje ilgą laiką moterims buvo draudžiama lankytis kavinėse...

Ar žinote, kad...
daugelyje Europos kalbų kavos pavadinimas pasiskolintas iš turkiško žodžio "kahve". Jis taip pat kildinamas ir iš Etiopijos Kafos regiono, kuris yra kavamedžio tėvynė, tačiau pačioje Kafoje kava vadinama "buno" arba "bunna".
Voltaire'as išgerdavo po 50 puodelių kaos per dieną ir sulaukė gana solidaus amžiaus - 83 metų.
Aistringu kavos mėgėju buvo Ludwigas van Beethovenas, kuris visada ją virdavo iš 60 grūdų.
Kai kuriose šalyse švenčiama Kavos diena: rugsėjo 12-ąją - Kosta Rikoje, rugsėjo 19-ąją - Airijoje, spalio 1-ąją - Japonijoje.

Įdomūs faktai apie kavą
Pasaulinės prekybos srityje pagal pirkimo-pardavimo operacijų apimtis kava nusileidžia tik naftai ir užima antrąją vietą. Kasmet pasaulio rinkose kavos parduodama daugiau nei už 2 milijardus dolerių.

Kava auginama atogrąžų rajonuose: Afrikoje, Azijoje, Centrinėje ir Pietų Amerikoje. Šiuo metu - 76 pasaulio šalyse.

Daugelį dešimtmečių visuotinai pripažinta pasaulio lydere kavos gamybos srityje yra Brazilija.

Kava klasifikuojama pagal kavamedžių auginimo vietą (Kenijos, braziliška ir kt.), botaninę augalo rūšį (arabika, liberika, robusta), pupelių apdorojimo būdą (sausas kavos vaisių apdirbimas arba šlapias), derliaus metus, pupos formą ir dydį.
Kavos skonis priklauso ir nuo to, ar kavamedžiai auga aukštumose, ar žemumose. Geriausiomis laikomos aukštumose augančių medžių pupelės.

Dar 15 amžiuje muftijus iš Laimingosios Arabijos pastebėjo, kad kava turi ypatingų savybių: "Linksmina dvasią, skatina žarnyno laisvinimą ir svarbiausia - išblaško mieguistumą nesukeldama nemalonių pojūčių."

2,25 milijardo puodelių kasdien išgeria žmonės visame pasaulyje.


Rytietiška kava

Kuo smulkiau sumalkite šviežiai paskrudintas pupeles. Į mažus rytietiškus puodelius įdėkite po vieną šaukštelį cukraus ir įpilkite po 3/4 vandens. Kai vanduo užvirs, įdėkite kavos (vienam puodeliui - 2 šaukštelius), pamaišykite ir pakaitinkite, kol pakils puta. Tuomet supilkite likusį vandenį ir vėl pakaitinkite iki putos, tik nieku gyvu neužvirkite.

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder