Mirusiame kūne - gyvybės pėdsakai?..
XVI amžiuje gyvenęs vokiečių medikas, alchemikas ir mistikas Paracelsas teigė, kad mirtis neatima visų pojūčių ir kūne dar išlieka „vegetatyvinė jėga“, gyvenimo pėdsakas“. Tai esą pastebėjęs dar senovės graikų išminčius Platonas. Tai žinojo ir senovės romėnai, kurių antkapiai mirgėjo palinkėjimais, kad žemė būtų lengva velioniui.
Tai esą liudijo ir stebuklingas žuvusiųjų nuo smurto kūnų gebėjimas kraujuoti, vos netoliese pasirodžius žudikui. Daugelis mirusiųjų artimųjų senovėje, kūną nešant į kapines, prašydavo nešikų tai daryti atsargiai, kad „velioniui neskaudėtų“.
Tarp žmonių buvo įsigalėję prietarai, kad mirusysis gali girdėti ir net turėti atmintį, todėl greta jo negalima garsiai ir daug kalbėti, nebent keletą kartų garsiai sušukti jo vardą, kad įsitikintum, ar šis miręs.
Tačiau buvo ir kitas požiūris, kurio laikėsi senovės išminčius Seneka ar tradicinė krikščionybė - miręs bedvasis kūnas neturi jokių gyvybės požymių. Tokio požiūrio laikėsi ir tradicinio mokslo atstovai, su panieka žvelgę į žmonių prietarus, esą mirusiame kūne lieka gyvybės požymių. Na, bent jau kol palaikai nevirsta skeletu.
Aštrių pojūčių mėgėjai mėgaudavosi korimu
Tiesa, ir daugelis senovės gydytojų, kad ir nenoriai, turėjo pripažinti, jog tam tikrus gyvybės požymius numirėlių kūnuose kartais galima įžvelgti: jiems kurį laiką auga plaukai, nagai ir dantys, juos gali išmušti prakaitas, o kartais jų lytiniai organai net patiria erekciją (ypač pakaruoklių). XVII a. sklandė pasakojimai apie aštrių pojūčių mėgėjus, įnikusius mėgautis lytiniu susijaudinimu, kurį, kaip manyta, pakaruoklis patiria pirmomis korimo minutėmis.
Tiesa, ne visi tokie „mėgėjai“ spėdavo ištraukti galvą iš kilpos... Dažnai mūšio lauke nurenginėjant kritusius kareivius, daugelio jų kūnai, anot liudininkų, atrodė „tarsi kritę ne karo, o meilės mūšio lauke“.
Beje, jau tais laikais mėginta atlikti (primityviais įrankiais) įvairių kūno dalių persodinimo operacijas. Tarp žmonių sklido šiurpi istorija apie vieną turtuolį dvarininką, kare netekusį nosies.
Dvarininkas sumokėjo gausybę pinigų ir gydytojai neatsispyrė pagundai - jam prisiuvo kito, ligoninėje merdėjusio, žmogaus nosį. Operacija, regis, pavyko, tačiau po kurio laiko nosis, naujojo savininko siaubui, ėmė pūti ir nukrito. Kaip paaiškėjo vėliau - būtent tuo pat metu ligoninėje mirė žmogus, kurio nosis ir buvo prisiūta minėtam didikui.
Iš kapo duobės sklido keisti garsai
Tačiau XVI-XVII a. buvo ir keistesnių pasakojimų apie stebuklingas mirusiųjų galias ar nežinomas fiziologines kūno ypatybes. Dažni pasakojimai apie tai, jog negyvėliai sugebėdavo judinti galūnes: viena vienuolė raudojo, sugniaužusi mirusios sesers ranką, ir nustėro, kai toji, tarsi atsakydama, tris kartus stipriai spustelėjo jos ranką...
Taip pat neretai pasakodavo, kad ką tik užkasus kūną, iš kapo duobės sklisdavo garsai, panašūs į kriuksėjimą. Kartą esą vieną tokį kapą atkasė ir su siaubu išvydo, kad numirėlis nudraskė ir prisikimšo burną medžiaginių karsto puošmenų. Susirinkusieji nusprendė, kad tai - neabejotinas greitai prasidedančio maro požymis, ir skubiai vėl užkasė kūną, o netrukus į tą miestą iš tiesų atslinko mirtina liga...
„Vaistai“ iš palaikų - tik turtuoliams
Iš sudžiūvusios kaukolės nuolaužų virdavo buljoną, kuris esą puikiai palengvindavo epileptikų kančias. Beje, ne mažiau naudoti ir gyvūnų gaišenų „vaistai“. Lytinius elnio organus vartojo isterijai sutramdyti ir potencijai pagerinti.
Įdomu, kad vartojant net tokias liekanas manyta, jog jose dar yra gyvybės pėdsakų. Todėl, pavyzdžiui, buvo nerekomenduojama gaminti būgnus vienu metu iš vilko ir ėriuko odos, nes jau po pirmo smūgio ėriuko oda esą plyš išsigandusi vilko kailio...
Buvo įprasta nešioti pasikabinus po kaklu ant virvelės ar tiesiog kišenėje žmogaus griaučių kaulus kaip profilaktinę, nuo ligų apsaugančią priemonę ar amuletą.
Beje, „vaistai“ iš numirėlių buvo prieinami tik turtingiesiems. Tiek juos gauti, tiek paruošti kainavo didžiules sumas. Pasakojama, kad susirgęs anglų karalius Karolis II „gydydavosi“ gėrimu, kurio sudėtyje būdavo 42 lašai smulkintos žmogaus kaukolės ekstrakto.
Neyrantys kūnai vadinti stebuklingais
Tuomečiai gydytojai ir įvairiausio plauko žiniuoniai noriai naudojo ne tik kūnų, bet ir mirusiųjų drabužius. Pavyzdžiui, XVII-XVIII a. Flandrijoje manyta, kad numirėlio drabužių skiautė gali padėti nuo galvos skausmo. Net kapų žemė, ypač jei tai buvo pakaruoklio kapo žemė, turėjo magiškų ir gydančių savybių.
Tiesa, numirėlių dalys, kaip tikėta, galėjo ne tik gydyti, bet ir susargdinti. Štai jei kas pripildavo žmogaus kaulų miltelių į alų, tai geriantys jį greitai tapdavo labai žiaurūs ir kietaširdžiai. Moterims menstruacijų metu jokiu būdu nebuvo galima liesti numirėlio - buvo tikima, kad tai rimtai pakenks sveikatai.
Vienu metu pradėjo sklisti kalbos, kad kapinės žudo augmeniją, kuri kapų aplinkoje vysta ir džiūva. Tai tapo rimtu argumentu perkelti kapines už miesto ribų.
Beje, stebuklais vadinti ir atvejai, kai mirusiųjų kūnai ilgai išlikdavo nesuirę. Sklido legendos apie pakaruoklį, likusį kyboti kilpoje ir ištisus dvejus metus šiurpinusį praeivius tuo, jog atrodė it ką tik pakartas.
Ypač didelis dėmesys kreiptas į laidojimo vietą: vienur kūnai greitai suirdavo, o kitur tarsi užsikonservuodavo. Pastebėjus, kad švinas stabdo puvimą, kilmingieji neretai laidoti švininiuose karstuose. Net kapinės buvo skirstomos į „greitai ryjančias kūnus“ ir „nenorinčias priimti kūnų“. Apie Paryžiaus Sent Inosan kapines kalbėta, kad jos tiesiog „ryja kūnus“, per parą iš numirėlio palikdamos tik skeletą. O apie Tulūzos kordeljerų ar Romos kapucinų kapines šnabždėtasi, jog ten kūnas išlieka nesuiręs taip ilgai, tarsi būtų balzamuotas.
Pasakotos kraupios legendos apie vieną numirėlį, kuris visas suiro, tačiau viena jo ranka liko kaip buvusi. Ir būtent šia ranka velionis esą dažnai mušdavo savo motiną. Beje, alchemikai tikėjo, kad žmonių, gimusių tam tikromis dienomis sausio pabaigoje, kūnai galėdavo išlikti nesuirę labai ilgai.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą