Ligą įveikia minčių galia?

Visiems gydytojams gerai žinomas placebo principas, kai ligoniui duodama neva labai veiksminga tabletė, kuri išties yra neutrali medžiaga. Tačiau pacientai, įtikėję stebuklingu vaistu, išties ima sveikti. Ilgą laiką šio fenomeno niekas nesugebėjo paaiškinti. B.Liptono eksperimentai įrodo: naudodamiesi tikėjimu, savitaiga, meditacija galime priversti genus „įsijungti“ arba „išsijungti“ ir taip molekulių lygmeniu veikti organizmo procesus. Pavyzdžiui, du žmonės yra paveldėję polinkį į onkologines ligas. Kodėl vienas jų suserga, o kitas - ne? Todėl, kad jie skirtingai mąsto ir atitinkamai skirtingai gyvena!

B.Liptono teiginiai skamba patraukliai. Bet, kaip rodo praktika, savitaiga įveikti insultą arba infarktą nelabai kam pasiseka. B.Liptonas šį prieštaravimą aiškina taip: įprastos psichologinės nuostatos veikia tik sąmonės sritį, kuri reguliuoja vos 5 proc. mūsų „aš“. O prisibelsti iki pasąmonės, kontroliuojančios likusius 95 proc. žmogaus asmenybės, sugeba tik nedaugelis. Didžioji dalis pacientų pasąmoningai netiki išgijimu ir neleidžia organizmui įjungti genetinio atsikūrimo programos. Sugriauti barjerą kelyje į pasąmonę gali ekstrasensai ir hipnotizuotojai. Be to, paveikti organizmo genetinių mechanizmų darbą galima dietomis ir fiziniais pratimais. B.Liptonas mano, kad medicinos ateitis - ne farmacijos pramonės plėtra. Revoliucija įvyks, kai bus rastas efektyvus būdas per pasąmonę daryti įtaką organizmo genetinėms sistemoms. Ir tuomet žmogus galės pakeisti likimą, kur nulemia paveldėtų genų deriniai.

Kiek B.Liptono mintys atitinka šiuolaikinės genetikos idėjas? Specialistai sutinka, kad žmogaus psichologinė būsena gali tiesiogiai veikti vienų ar kitų genų aktyvumą. Taip pat kaip veikia oras, persišaldymas, vaistai nuo persišaldymo arba priešingai - nesigydymas, maistas, fizinės treniruotės ir net proto mankšta. Ir dar daug kas. Todėl genų aktyvumas visąlaik keičiasi, kad užtikrintų gyvybinius procesus. Tai žinoma seniai. Prieš kelerius metus buvo paskelbtas straipsnis, kuriame aprašoma, kad kelių dešimčių genų aktyvumas keičiasi per egzaminą (tiksliau, ginantis disertaciją). Dalies žmonių genų aktyvumas po paros grįžta į buvusį lygį, o kai kurių - išlieka ilgiau. O ar padeda išgyti malda arba savitaiga? Jei malda arba savitaiga padėtų keisti genų aktyvumą, tikintieji arba jogai gerokai rečiau sirgtų onkologinėmis arba širdies ir kraujagyslių ligomis, nenutuktų ir nesirgtų kitomis „civilizacijos ligomis“, nes tai ligos, susijusios su tam tikrais genų aktyvumo pokyčiais. Tačiau dažniausiai mes nežinome, kokie būtent genai keičia aktyvumą esant vienokiam ar kitokiam poveikiui. Maža to, skirtingų žmonių genai gali reaguoti įvairiai. Čia galima prisiminti Stivo Džobso (Steve Jobs) istoriją: kasos vėžį jis mėgino gydyti meditacijomis ir praleido brangų laiką, kai reikėjo atlikti operaciją. S.Džobsas pernelyg įtikėjo idėja, kad galima išsigydyti savitaiga. Nėra jokių klinikinių bandymų, kurie rodytų, kad savitaiga, tikėjimas arba hipnozė gydo visas ligas. Yra būsenų, kurias išties gali pagerinti psichoterapija arba joga. Sunkiai sergant psichologinė pagalba didina gydymo efektyvumą ir gerina ligonių savijautą, padeda jiems išvengti depresijos, susijusios su liga, greičiau atgauti jėgas. Bet ne daugiau.

Yra kitas būdas išvengti genų nulemtos ateities. Ypač ryškus pavyzdys - Andželinos Džoli (Angelina Jolie) operacijos. Ji, žinodama apie pavojingą paveldimumą, dar neišryškėjus ligos požymiams atsigulė ant operacinio stalo. Ar taip išties galima apgauti prigimtį? Dešimtis ir šimtus tūkstančių metų žmogaus vidutinė gyvenimo trukmė siekdavo ne daugiau kaip 30-40 metų. Štai gamta ir pasirūpino mūsų sveikata šiuo „garantiniu“ laiku. Anksčiau dauguma žmonių tiesiog negyvendavo tiek, kad išsivystytų onkologinės arba širdies ligos, jie mirdavo nuo infekcijų, bado ir traumų. Genų mutacijos, apie kurias kalbama A.Džoli atveju, 80 procentų sukelia krūties vėžį. Moterims, kurios turi šias mutacijas, liga išsivysto vidutiniškai 10 metų anksčiau negu toms, kurios susirgo, bet mutacijų neturėjo. Būtų galima vengti rizikos veiksnių (nesideginti, reguliuoti svorį, cholesterolio kiekį ir pan.), kas pusmetį tikrintis ir laukti, ar pasirodys ligos požymių. Ir tik jiems pasirodžius kreiptis į chirurgus. Bet A.Džoli nuopelnas, kad ji atkreipė dėmesį į krūties vėžio profilaktiką. Moterys praleidžia pradines ligos stadijas, kai nereikia sudėtingos operacijos ir sveikatą galima išsaugoti „mažiausiomis sąnaudomis“.

O jei ne žvaigždė, bet paprastas žmogus žino, kad iš tėvų paveldėjo ne itin gerus genus (polinkį į vienokias ar kitokias ligas), - ar jis turi galimybę išvengti užprogramuoto likimo? Specialistai teigia, kad „nelabai gerų genų“ turime visi, tik ne visos mutacijos vėliau pasireiškia. Ne visi turi sirgti. Genetiškai žmogus yra prisitaikęs prie gyvenimo, kokį gyveno jo protėviai medžiotojai ir rinkėjai. Protėviams niekas cholesterolio parduotuvėje nepardavinėdavo, norėdami jo suvalgyti jie turėdavo gerokai pabėgioti medžiodami. O kai gydytojai skiria vitaminų, nurodo saikingai vartoti riebų maistą, saldumynus arba druską, mankštintis, jie tiesiog atkuria medžiotojo ir rinkėjo gyvenimo sąlygas. Prie tokios aplinkos mes esame prisitaikę genetiškai ir per tūkstantmečius po žemdirbystės pradžios genetiškai tiek nepasikeitėme, kad be žalos sveikatai galėtume kiauras paras drybsoti ant sofos ir šlamšti sumuštinius. Genetikos požiūriu liga - tai tokia būsena, kuriai dar nerasta aplinkos sąlygų, kompensuojančių defektą. Tą aplinką galima modeliuoti pasitelkiant mitybą, vitaminus, vaistus, fizinius pratimus, streso valdymo metodus ir t.t. Yra bendrų rekomendacijų, bet rinktis iš jų tai, kas tinka konkrečiam žmogui, reikia individualiai.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“