Visi aplinkiniai įsitikinę, kad mano santuokos priežastis – išskaičiavimas, bet ne nuoširdūs jausmai. Negatyvumas sklinda iš visų pusių – net nutuokti negalėjau, kad dėl asmeninės laimės prarasiu tiek draugų, tiek artimųjų palaikymą.
Man – 26-eri, jam – 54. Savo būsimąjį vyrą sutikau darbe. Jis yra generalinio direktoriaus pavaduotojas įmonėje, kurioje įsidarbinau pardavimų vadybininke.
Mūsų santykiai ilgai buvo tik darbiniai: jokių kibirkštėlių iš pirmo žvilgsnio, kaip knygose ar filmuose, jokių užuominų. Tik gerokai vėliau sužinojau, kad yra išsiskyręs.
Į jį, kaip į vyrą, nežiūrėjau. Tiesą sakant, ir neturėjau tam laiko – bandžiau kopti karjeros laiptais, norėjau kuo greičiau užsidirbti savo butui.
Lemtingu posūkio tašku tapo įmonės kalėdinis vakarėlis. Viršininkas pradėjo man rodyti dėmesį, asistuoti, netrukus aš jį pamilau, o po kelių mėnesių mes susituokėm.
Kolegų reakciją dar galima buvo nuspėti. Dauguma įsitikinę, kad mano paaukštinimas darbe susijęs su tuo, kad ištekėjau už direktoriaus pavaduotojo.
Bet po velnių! Dėl karjeros aš stengiausi negailėdama savęs, dirbau sunkiai, kaip darbinis arklys!
Dienomis ir savaitėmis lankiausi pas esamus ir dar tik būsimus partnerius su komerciniais pasiūlymais, netingėjau aplankyti net ir tų, kurie atrodė beviltiški, o po to imdavo ir užsakydavo mūsų produkciją.
Mane pasiekė kolegų apkalbos, neva buvau paaukštinta, nes sugebėjau įtikti gerokai vyresniam viršininkui neformalioje aplinkoje.
Jie net nesupranta, kad bendraudama su juo aš nejaučiu amžiaus skirtumo, ir tikrai ne dėl karjeros už jo ištekėjau.
Dar blogiau – panašiai mąsto ir mano mama. Ji ėmė nuogąstauti, kad gerokai vyresnis vyras, beveik jos vienmetis, tiesiog nori pažaisti su jaunute darbuotoja. Pažais ir paliks mane, o aš liksianti be nieko.
Kai pasakiau, kad ruošiuosi ištekėti, iš viso apsiverkė. Iš pradžių manė, kad esu nėščia, o kai įtikinau, kad yra ne taip, ėmė aiškinti, kad žlugdau savo jaunystę. Kažkodėl jai pasidarė gėda, aš pasirinkau žmogų, kuris yra beveik jos vienmetis.
Pasiguodžiau draugėms, tačiau – o siaube – išgirdau, kad nė viena jų nenorėtų gultis į lovą su vyru, kuriam 50 metų. Nebent dėl pinigų ir gero aprūpinimo.
Toks požiūris mane trikdo ir pykdo: negi jau niekas negalvoja apie meilę? Viskas šiame pasaulyje vyksta tik iš išskaičiavimo?
Su kolegų šnabždesiais už nugaros ar nutrūkstančiais pokalbiais, kai pasirodau aš, pradedu susitaikyti. Daug sunkiau jausti man brangių žmonių paniekinamą požiūrį.
Ar viskas dabar vyksta tik dėl pinigų? Ir daugiau niekas netiki meile?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą