Pirmieji krikščionys prieš didžiąsias metų šventes pasninkaudavo, o Kalėdų išvakarėse dalyvaudavo bendroje liturginėje puotoje - agapėje. Paprotys per Adventą susilaikyti nuo nesaikingumo, pasidalyti tuo, ką turi su vargstančiais - gyvas ir šiais laikais.
Kūčios - šeimos šventė, šiuo metu gyvybinga daugiausia baltų kraštuose ir Lenkijoje. Jos metu dėkojama Dievui ir gamtai už metų malones ir dosnumą, o artimiesiems - už paramą ir meilę. Kūčių diena pasibaigia Adventas. Tai pasninko, santarvės diena. Per ją būtina susitaikyti su kaimynais, apsišvarinti namų vidų. Kūčių stalas padengiamas balta linine staltiese, senovėje po ja tradiciškai buvo paklojama šieno.
Šventiniai valgiai tą dieną gaminami iš auginamų ir gamtos dovanojamų gėrybių. Tradiciškai Kūčių vakarienei šeimininkės ruošia 7, 9 arba dažniausiai - 12 valgių, kurie simbolizuoja 12 apaštalų - Kristaus mokinių.
Išskirtinai lietuviškais Kūčių papročiais jų tyrinėtojai laiko kūčiukų su aguonpieniu valgymą. Kūčiukai yra buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldas ir paplitę tik dabartinėje Lietuvoje, pasienyje su Lenkija ir Baltarusijos žemėse.
Etnologų teigimu, Kūčių stalas neturėtų būti apkrautas egzotiškais patiekalais - vakarienės patiekalai yra gana paprasti ir sotūs. Tradicinis Kūčių stalas neapsieina be kučiukų su aguonpieniu, spanguolių kisieliaus, silkės, bandelių, grybų. Per Kūčias ragaujami visi ant stalo esantys patiekalai, jie yra paliekami per naktį, kad mirusiųjų vėlės taip pat galėtų pasivaišinti.
Pastebimi regioniniai Kūčių papročių skirtumai. Štai Aukštaitijoje ant stalo būtinai dedami virti kviečiai. Jie paprastai užpilami medaus "salde". Senovėje buvo mėgstamas šustinis - avižinės bandelės. Valgius aukštaičiai pašventindavo užtrupindami ant jų kalėdaičio. Tuo tarpu Vilnijos kraštui būdingas valgis yra virtinukai su aguonų įdaru. Įdomus patiekalas -"poliauka" - ruginių miltų rauge virtų džiovintų baravykų sriuba.
Žemaičiai kai kuriuos valgius paskanina paspirgintomis ir sutrintomis kanapėmis. Labai savotiškas patiekalas yra "cibulynė" - svogūnų griežinėlių rasalas, į kurį priberta sutrintos, ant žarijų paskrudintos silkės galvos. Valgoma su karštomis bulvėmis. Prie cibulynės tinka ir "kiunkė" - žirnių bei bulvių košė.
Suvalkiečiai ant stalo pasitiekia virtų žirnių ir pupų. O kad avižinis kisielius gerai sustingtų, vaikams būdavo liepiama basomis aplėkti trobą ir dar padainuojant: "Kius, kius kisielius, atjoja Motiejus ant šuns uodegos pro galą stubos!" Vakarienė šiame krašte būdavo užbaigiama, kai šeimininkas su pačia suvalgydavo obuolį pusiau, tarsi bibliniai Adomas ir Ieva, kurių vardinės - gruodžio 24-ąją.
Dzūkai verda pasninkiškas sriubas, kepa grikines "babkas" ir papločius, vadinamus "lamancais". Čia bene ilgiausiai išsilaikė paprotys prieš sėdant už šventinio stalo aplink trobą apnešti kraitelėje sudėtus valgius. Tai kitados darydavo baltais trynyčiais pasirėdęs šeimininkas. Pabeldęs į pirkios duris, ištardavo: "Ateina Dievulis su kūčele rankoje".
Po Kūčių vakarienės tikintieji renkasi į bažnyčias, čia pernakt yra aukojamos Piemenėlių arba Bernelių mišios.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą