Princo ir elgetos istorija

Šuniškai ištikimos Bairono ir Jaguarės širdys plaka taip pat, ir jie abu neturi didesnio troškimo, kaip įtikti savo šeimininkui. Tačiau jų likimai skiriasi kaip vaiski diena nuo juodžiausios nakties.

Šeimos narys

"Tuo metu Lietuvoje dar nebuvo elitinės hovavartų veislės šuns, kai iš Vokietijos vežėmės Božolė vyną, pasiėmėme ir šunį. Todėl Baironas gavo pravardę Božolevičius", - šypsodamasis pasakojo jo šeimininkas Arūnas Starkus. Pagrindinis motyvas pirkti šios veislės šunį buvo tas, kad galėjai prognozuoti, koks bus jo charakteris, nes kai perki turguje ir nežinai, kas jo tėvai, neaišku, kas iš jo išaugs.

Hovavartai Vokietijos baronų pilyse gyveno nuo XIII a. kaip puikūs sargybiniai ir nusikaltėlių gaudytojai bei vaikų auklės. Išskirtinė savybė - priimti savarankišką sprendimą sudėtingose gyvenimo situacijose. Gebėjimas saugoti sodybą su "mėlynu" krauju teka Bairono gyslomis.

"Šuo laisvai vaikšto po teritoriją, kartais, jeigu jį labai puola uodai, ateina į namus. Jis iš tikrųjų labai imlus mokymui, nuspėjamų poelgių, atskiria priešą nuo saviškio. Jeigu šeimininko nėra namuose, jis yra kaip žvėris prie vartų, o kai esam - kaip kačiukas", - pasakojo šeimininkas, vedęs šunį dresuoti pas kinologą. Per dvi savaites Baironas išmoko tokių dalykų, apie kuriuos net nepagalvotum. Paklūsta komandoms, iš džiaugsmo nepuola laižyti svečiui veido nei pasitikdamas deda letenas ant pečių. Tik nemoka "tarnauti".

Šuo pasirenka vieną šeimininką iš šeimos narių, kurio komandoms besąlygiškai paklūsta. Su moterimis linksmas šuo mėgsta koketuoti ir kartais išsisukinėja prašomas ką padaryti. Arūnas sako, kad šuniui jutimai, instinktai ir nuojauta pasako kartais daugiau nei žmogui protu duota suvokti. Tarkime, dar nesigirdi automobilio variklio, o šuo jau laukia prie durų. Gestai, šeimininko veido mimika ir intonacija jam pasako daugiau negu žodžiai. Dažnai atrodo, kad įspėja šeimininko mintis: vos tas pagalvoja, kur eis pasivaikščioti, šuo jau suka teisinga kryptimi. Vienintelis Bairono kaprizas yra vynuogyne užkasti kaulus, kuriuos po pusmečio išsikasa ir graužia.

"Be abejo, myliu šunį, esu prie jo prisirišęs. Jaučiu pagarbą kiekvienai gyvybės formai", - sakė Arūnas, primindamas vieno filosofo ir psichiatro mintį: "Kiekvienas, pratęs kokią gyvastį vertinti kaip žemesnę, atsiduria pavojingai arti idėjos apie bevertį žmogų."

Ponas Arūnas nėra baudęs savo šuns griežčiau nei suduodamas laikraščiu. Sako, kad šuniui dėl to skauda ne mažiau, nei gavus su lazda, nes savo nusižengimą išgyvena psichologiškai. Jaučiantis atsakomybę už padarą, kurį prisijaukino, Arūnas neįsivaizduoja, kas tokio baisaus turėtų nutikti jo gyvenime, kad atsikratytų šuns jį išmesdamas lauk. Daug važinėjantis po užsienio šalis žmogus sakė, kad ten kur kas rečiau žiauriai ar neatsakingai elgiamasi su gyvūnu. Ir ne tik dėl geresnių gyvenimo sąlygų; jaučiama atsakomybė, atjauta. Vakarų šalyse įprasta profesionaliai auklėti gyvūną, net jeigu jis nėra kilmingas.

Be namų

Viena iš šimtų į gyvūnų prieglaudą "Penkios pėdutės" patekusių šunų mišrūnė Jaguarė atrodo kur kas geriau už nusenusius šunelius, kurių niekam nebereikia. Kaimyniniame voljere liūdnom akim žiūri geltonkailė Bitė, kurią žmonės rado per smarkią liūtį pririštą Teatro aikštėje. Kai iš prieglaudos kalytę pasiėmė nauji šeimininkai, po kiek laiko Bitė vėl buvo rasta pririšta prie stulpo, išsekusi iš bado ir laukianti palikuonių.

"Nėra blogiau, kai išmestą šunį dar ir pririša. Šuo išsenka, išsigąsta", - sakė veterinarijos daktarė ir prieglaudos šeimininkė Rita Ilgūnė. Sakė, neretai pasitaiko, kad rujojantis šuo pasiklysta, o žmonės jo ir neieško, sako: "Manėme, kad jį suvažinėjo." Ji nepateisina tų, kurie išmeta gyvūną dėl nepritekliaus, ir dar mažiau tuos, kuriems gyvūnas atsibosta. Šie žiūri į gyvą būtybę kaip į daiktą ar žaislą. Humaniškam žmogui gyvūnas yra draugas, kurio neišduoda.

Per neseniai vykusią akciją gyvūnams paremti buvo pasiimta Liza, o Izabelė - pasiimta ir grąžinta dėl bjauraus charakterio. Ji buvo paimta kaip kompanionė jau turimam šuneliui, bet kalė tą lepūnėlį pjovė. Būna žmonių, kurie nepabūgsta šunelio ydų, nes žino, kad šuo yra savo šeimininko veidrodis. Jeigu žmogus šunį skriaudė, mušė ir tyčiojosi iš jo, toks gyvūnas gali kandžiotis vien iš baimės. Reikia turėti kantrybės, o meilė daro stebuklus. Dažniausiai iš prieglaudos paimtas globoti šuo visą gyvenimą prisimena, kad šeimininkai išgelbėjo jo kailį ir visaip rodo savo dėkingumą. Toks gintų savo globėją iki paskutinio kraujo lašo.

Jaguarė tikriausiai buvo išmesta iš automobilio ar pro langą, į prieglaudą pateko žaizdota, nusususi. Grėsė paralyžius. Rita sakė, kad kalė nelaiko nuoskaudos širdyje ir patikliai žiūri į prieglaudos lankytojus, tarsi akimis sakydama: "Paimk mane, žmogau, aš tavęs nenuvilsiu."

"Susiduriame su visišku abejingumu. Žmonės žino, kad psichikos sutrikimų turintis kaimynas laiko būrį kačių ar šunų, jų neprižiūri, pamiršta pamaitinti, o susirgusių ar sužalotų negydo. Dori žmonės netingi apie tokius atvejus pranešti mums", - sakė Rita Ilgūnė. Sakė, kai kalė nebegali nieko išmokyti šuniuko, nuo dviejų mėnesių žmogus turi šunį mokyti socialinių įgūdžių, pratinti prie aplinkos, gatvės, žmonių ir kitų gyvūnų. Kitaip šuo pasidarys "bomžiukas". Tokį perauklėti nelengva, bet įmanoma. Labai mažai šunų būna su įgimtais psichikos defektais. Dažniausiai šuo nepateisina šeimininko lūkesčių, kai pridergia namuose, bet paaiškėja, kad šuo į lauką neišvedamas po kelias paras. Arba nusiperka žmonės labradorą ir tikisi, kad jis bus kone kovinis šuo. Ne, labradoras, švelnumo įsikūnijimas, pjudomas niekada nepuls. Taip paprasta prieš įsigyjant šunelį pasidomėti veislės savybėmis, kaip jį maitinti, jo higiena.

Žmogiškumas visiškai nepriklauso nuo žmogaus išsilavinimo ar statuso visuomenėje. Respektabilus verslininkas gali iš šalies atrodyti nepriekaištinga asmenybė, bet namuose jis muša žmoną, vaikus ir šunį. Kitam šuo yra pasididžiavimo objektas: matyk, koks esu "kietas", kokį turiu šunį, pirkau už tūkstantį dolerių. Bet su gyvūnu nebendrauja arba elgiasi šiurkščiai. O galėtų didžiuotis tuo, kad šuo paklūsta komandoms, kad yra mylimas ir viskuo aprūpintas.

O štai koks girtuoklėlis dalinasi su šunimi savo menku maisto daviniu ir niekam neleistų augintinio užgauti. Net nepatyręs tėvų ar kitų žmonių meilės toks žmogelis gyvūną apgaubia savo meile.

"Taip, atvažiuoja žmonės pasiimti gyvūno iš prieglaudos, bet dažniausiai nori mažiuko ir veislinio. Prieš Kalėdas žmonių širdys susigraudina, priplūsta gerumo, ir prieglaudoje padaugėja svečių. Vasarą žmonės atostogauja, nori išvažiuoti, todėl retai nori pasiimti augintinį. Laimei, "Penkios pėdutės" turi savanorių, kurie pasiima našlaičiais likusius kačiukus ar šuniukus laikinai, kol suras jam naujus namus. Be to, turime gerų draugų ir pagalbininkų. Grupelė Klaipėdos dramos teatro aktorių, nepaisydami iki išnaktų trunkančių repeticijų nuovargio, dieną atvažiuoja pas mus specialiai tam, kad iš voljerų išvestų šunis pasivaikščioti", - sakė prieglaudos šeimininkė.