Kaip ten bebūtų visada velniškai įdomu, ką ir kodėl šnekėjome. Paprastai – nieko įdomaus. Tyrimai rodo, kad dauguma kalbų miego metu būna labai trumpos, nerišlios, trunka vos vieną ar dvi sekundes rašo lifeslittlemysteries.com. Kalbėjimas per miegus, moksliškai vadinamas somnilokvija.
Kai pradedame kalbėti REM miego fazėje – tuo metu, kai sapnuojame – priežastis būna sapnuojamos kalbos „motorinis išsiveržimas“: burna ir balso stygos, kurie miego metu paprastai būna neaktyvūs, trumpam įsijungia ir išsako žodžius, kuriuos sapne išsako sapnuotojo veikėjas.
Bet kuriuo atveju, tai nutinka, kai vis dar būdraujame ir nenorime visiškai "išsijungti". Sunku pasakyti ar kalbėjimas per miegus yra dažnai pasitaikantis dalykas, nes paprastai tokio kalbėjimo metu patys miegame, o mūsų miego partneriai taip pat.
Mokslininkų išvados pakankamai skirtingos, tačiau tyrimais nustatyta, kad daugiau nei pusė vaikų nors kartkartėmis pakalba per miegus, o augant toks elgesys retėja. Suaugusiųjų nuolatinis kalbėjimas per miegus vertinamas kaip miego sutrikimas, jo priežastis gali būti stresas, per didelis nuovargis ir kiti veiksniai.
Miego psichologas Arthuras Arkinas kadaise rašė, kad per miegus kalbančių žmonių staigus kalbėjimo protrūkis, po kurio nedelsiant grįžtama prie ramaus miego, „primena ruonį, plaukiantį po vandeniu kuris į paviršių išnyra trumpam įkvėpimui ir staigiai vėl pradingstantį po vandeniu“.
JAV Nacionalinis miego fondas skelbia, kad mokslas ir teisė kalbą per miegus vertina kaip nesąmoningą ir neracionalų veiksmą, taigi, teisinės galios naktį ištarti prisipažinimai neturi.
Rašyti komentarą