Sveiki, žvejai

Ruduo įsibėgėja, oras vėsta, vienos žuvys kimba aktyviau - kitos atvirkščiai. Kas jas ten supaisys... žuvys kaip moterys - neprognozuojamos. Šiandien jūsų dėmesiui - retrostraipsnelis apie anuos laikus, kai žuvies buvo daug daugiau, tačiau... tekdavo ir tada pirkti. Prieš žiemos miegą suaktyvėja karosai, ta proga straipsnis apie karosų žūklę. Tradicinė rubrika - dar vienas patiekalas iš žuvies ir pašvinkę anekdotai.

Sūdytų strimelių žvejybos ypatumai anuomet...

Respublikos žvejai mėgėjai labai apsidžiaugė, kai pokario metais buvo įvesta dar viena poilsio diena - šeštadienis. Nors žuvims tai neišėjo į gera. Jas gaudė kas norėjo ir kada norėjo. Padidėjo svaigalų pardavimas, nes žvejyba be butelio prarasdavo savo prasmę. Aplink miestą esančiuose laukuose sumažėjo sliekų, bet užtat visus daržininkų sklypus žvejai perkasdavo veltui. Man kasti šiuos slidžius padarus tekdavo dvigubai daugiau, nes mano žvejybos partneris buvo mano viršininkas. Sliekų kokybės atžvilgiu jis buvo labai griežtas. Žinoma, aš dėl to turėjau šiokių tokių privilegijų. Penktadienį po pietų mane atleisdavo nuo darbo. Reikėdavo parūpinti sliekų ir iš volgos, su kuria aš vežiojau Grigorijų Ivanovičių, reikėjo pripilti benzino į katerio baką. Taip pat reikėdavo parūpinti "degalų" ir sau su Ivanovičium. Labiausiai jis vertino "Sostinės" degtinę. Tai darydavau už savo pinigus. Šefas už tai išrašydavo premiją ir "nematydavo", kaip aš su volga vežiodavau girtus jūrininkus pas panas. Bet man buvo svarbiausia tai, kad jis mane visuomet imdavo su savimi į žvejybą. Ir tuo metu aš jį vadindavau ne direktoriumi, o tiesiog Griša. Taip buvo ir tą gegužės šeštadienio rytą. Nutarėme plaukti prie Kiaulės nugaros salos. Tuo metu ten sugaudavo neblogų karšių. O naktimis ir ungurių. Šefas imdavo tik karšius, starkius, ungurius ir lydekas. Kitos žuvys tais laikais buvo laikomos šiukšlėmis. Žuvis tais laikais buvo labai pigi. Ungurio kilogramas parduotuvėje kainavo 3,5 rb. Karšis - 0,85 rb. Inkarus išmetėme ir meškeres paruošėme per 15 minučių. Bet praėjus geram pusvalandžiui dugninių varpeliai vis tylėjo. Pirmas kibimas buvo, žinoma, mano šefui. Aš paruošiau samtelį, o šefas pamažu vyniojo valą. Tačiau, pasirodo, ten didelis, storas pūgžlys... Tuoj pat suskambo ir pas mane. Na, ir prasidėjo. Vienas už kitą riebesni pūgžliai. Griša pasakė - užteks! Po neilgo pasitarimo nuplaukėme į kitą salos pusę. Čia ant vandens suposi apie 10 valčių. Kartkartėmis jose sėdintys vyrai įsiversdavo į valtis didžiulius karšius. Ilgai laukti neteko. Šįkart mus užpuolė ploni kaip fanera plakiai. Bandėme gaudyti plūdinėmis. Rezultatas tas pats, tik prie plakių dar prisidėjo dyglės, kurių ordos siautėjo vandens paviršiuje ir neduodavo sliekui net nuskęsti. Taip atėjo pietų metas. Pakėlėme inkarus ir pasukome katerį Smiltelės upelio žiočių link. Grišos veidas buvo rūškanas. Jo fizionomija atrodydavo panašiai, kai jis išeidavo iš partijos komiteto sekretoriaus kabineto, neįvykdęs ketvirčio plano. Bet tai dar nieko, palyginus su tuo, kas mūsų laukė po valandos. Grįžti namo be žuvies nesinorėjo. Griša liepė man palaukti prie katerio, o pats nuėjo į "Baltijos" žvejų kolūkį. Po gero pusvalandžio grįžo dviese. Kolūkio žvejys atnešė nemažą paketą ir padavė man. Atvažiavo šefo iškviesta tarnybinė volga ir mus abu su meškerėm ir žuvimi parvežė pas šefą į namus. Mus pasitiko šefo žmona, jauna, simpatiška moteris, kuri labiau tiko į dukteris. Svetlana labai apsidžiaugė žuvimis. Netrukus iš virtuvės pasklido švelnus du kartus sūdytų strimelių kvapas. Aš žinojau, kad žuvis jau buvo sūdyta, bet Griša žmonai nieko nepasakė. Žmona manė, kad tai šviežia, ką tik iš marių ištraukta žuvis. Ant stalo atsirado grafinukas su degtine ir kvapniai garuojanti strimelė. Kuo tai baigsis, šefas turbūt jautė, nes pilant degtinę, jo ranka truputį drebėjo. Įkalėme. Šefo žmona pirmoji paėmė stambią žuvį, įsidėjo į lėkštę ir paragino valgyti ir mus. Svetlana atsikando žuvies, ir čia jai surakino žandus. Ji nužvelgė mus kiaurai veriančiu žvilgsniu. Mes suakmenėjome. Griša lyg ir norėjo kažką sakyti, tačiau tik neaiškiai numykė. Svetlana čiupo pilną žuvies lėkštę, smogė vyrui į galvą ir suspiegė ant viso namo. "Tai štai kaip jūs žvejojote! Kur buvote visą dieną? Pas k... buvote!" Ji čiupo už grafino ir paleido man į galvą, bet aš spėjau pasilenkti, o butelis pataikė į langą ir su visais stiklais išlėkė į lauką. Aš iš paskos, tik per duris. Vos spėjau nutverti kuprinę su meškerėmis. Prie namų kiemo katinams atidaviau visą strimelę. Egzekucijos nuo savo žmonos aš nenorėjau. Pirmadienį šefo darbe nebuvo, o man liepė pasitvarkyti volgą.

Mūsų vandenų žuvys

Karosas

Karosas - daugelio žvejų nevertinama žuvis. Jeigu kalbame apie karosiukus lydekoms gaudyti, tada sutinku, tačiau jei apie kilograminį karosą - tai jau visai kitas reikalas. Tai žuvis su savo charakteriu ir kaprizais, ir pagauti tokį tikrai nėra paprasta. Na, o pridėjus karoso jėgą ir kovingumą - turėsite labai smagią žvejybą. Rugsėjo pabaiga - tai laikas, kai karosai prieš žiemos miegą suaktyvėja ir intensyviai maitinasi, todėl jūsų dėmesiui trumpas rašinėlis apie karosų žūklę. Sidabriniai karosai liepos mėnesį būna išneršę. Aktyviausiai jie maitinasi tada, kai vandens temperatūra tampa panaši į tą, kokia būna gimtojoje Azijoje. Karosai, kaip ir kitos karpinės žuvys, esant saulėtam orui intensyviai nesimaitina: jiems mielesnis vakaras arba ankstyvas rytas. Taigi vasarą jie aktyvesni tamsesniu paros metu, dažnai ir naktį. Ypatingų įrankių sidabriniams karosams gaudyti nereikia: paprasta teleskopinė plūdinė arba pigi dugninė meškerė jautria viršūnėlė. Plonų valų taip pat nereikia: pavadėliui puikiai tiks ir 0,16 mm valas. Kabliukas trumpakotis, plataus apvalaus įlinkio, kad sėkmingiau pakirstumėte, gylis išraiškingai pakreiptas į šoną. Paprastai užtenka 8 numerio kabliukų, bet jei karosai kimba vangiai, geriau naudoti mažesnį, t. y. 10, kartais - ir 12 numerio kabliuką. Sidabriniai karosai puikiai kimba, kai ant kabliuko maunama musės lerva. Dar geresnis variantas - musės lervos ir kokono sumuštinis. Mėgstantys spalvotas musės lervas gali rinktis geltoną arba natūralios spalvos musės lervą. Karosai mėgsta saldų, galima sakyti, net ypač saldų jauką. Jiems puikiai tinka "M. Van Den Eynde" jaukai kanalams, anksčiau visų parduotuvių lentynas puošęs, o dabar jau deficitu tapęs W.R. Kremkuso jaukas "Bloody Champion" bei firmos "Sen Sas" "saldumynai" karpiams. Žinoma, jauką galima pasidaryti ir pačiam. Beje, pasigamintas jaukas dažnai būna efektyvesnis nei brangūs pripažintų firmų jaukai. Didelį prekybos centrą, kuriame būtų galima nusipirkti trupinto biskvito, sausainių ir karamelės miltelių, šiais laikais įmanoma rasti kiekviename mieste. Ne bėda net ir tada, jei didelio prekybos centro arti nėra: visus saldumynus galima pasiruošti pačiam. Juk nesunku susimalti pigius sausainius, nesudėtinga juos pakaitinti iki 100 laipsnių įkaitintoje orkaitėje. Daug kartų praktiškai patikrintas receptas. Pagal jį pagamintas jaukas išties puikiai tinka: 2 kg bazinio jauko karšiams, 1 kg maltų sausainių, 400 g avižinių dribsnių, 1 stiklinė rupios kukurūzų košės, 1 stiklinė rupių arachių miltų, 1 litras musės lervų. Paskutinis komponentas gali išgąsdinti visus žvejus, išskyrus, žinoma, sportininkus: litras musės lervų - gana brangus malonumas, o kilogramine jauko pakuote besitenkinančiam meškeriotojui - dar viena nesąmonė, betikslis lėšų švaistymas. Esmė ta, jog didelis musės lervų kiekis jauke lemia kelis kartus dažnesnius kibimus, taigi patys spręskite, reikia į jauką pilti musės lervų ar nereikia. Mes tik pateikėme efektyvaus jauko receptą. Jei į jauką musės lervų vis dėlto dėsite, atminkite, kad sausame jauke jos turi išbūti bent parą. Visur, kur dažnai ir sėkmingai gaudomi karosai, šias žuvis galima suvilioti ir žūklės vietoje išlaikyti jauku. Žūklės vieta - tai gana plačiai nusidriekęs 1-2 metrų gylio dugno dubuo. Didesni karosai paprastai plaukioja 10-15 metrų atstumu nuo kranto. Plaukioja ne po vieną, bet keliolikos individų būreliais. Karosų būreliai gana dažnai susitinka, susimaišo, susiformuoja ir vėl išsisklaido naujos grupelės. Dažnai apie vidurnaktį, kartais - iki vidurnakčio likus valandai, karosai staiga ima nebekibti. Tokiu atveju geriau į vandenį įmesti kelis jauko rutulius ir kokias tris valandas ramiai nusnausti. Pabudus - dar keli jauko rutuliai į vandenį, ir nauja karosų kibimo banga, kuri gali trukti netgi tris valandas. Ant kabliuko pradėję kibti kaip popieriaus lapas ploni karšiukai ir plakiai - ženklas, jog karosų žūklė baigėsi.

Petras Rusinas