Dabartiniam žmogui vis sunkiau suvokti Žolinių žinią, jog naujo derliaus vartojimo pradžia turi būti pašventinta. Ne šiaip nupjovei, sumalei, iškepei - paragavai. Ne šiaip pavartojai, o kai nusibodo - išmetei. Kaip seno modelio telefoną. Šventindami naująjį derlių, netgi kopūstlapį, žmonės pasiųsdavo Gamtai, dievams ar Dievui žinutę. Štai aš. Labai dėkingas. Priimk žolynų, vaisių auką. Pirma tau padėkosiu, tik paskui valgysiu. Būk man maloningas ir kitąmet.
Tokį mentalitetą pasaulis praranda. O su juo praras ir tikrąją Žolinę. Kaip padėkosi už ananasą, nusipirktą prekybos centre? Ar už šviežią bulvę, kurią užsiauginai ne pats. Ir šviežią bulvių derlių keptuvėje kepi, toli gražu, ne po Žolinės. Daug anksčiau. Nors mūsų protėviai iki Žolinės išdrįsdavo paragauti tik šviežios ropės, ridiko, obuolio. Be to, sunku nuoširdžiai dėkoti už kelis grūdus, kai dabartinė civilizacija tiek išmeta maisto į šiukšlių konteinerius. O pirkėjas net nežino, kada iš tikrųjų nuimtas pirmasis pomidoro, agurko ar kriaušės derlius. Žino tik galiojimo laiką ir šalį-augintoją. Tačiau, o paradokse! Vis vien švenčiame Žolinę. Žmonės šventina puokšteles. Iš pievų, darželių surankiotas. Dabar žmogus, neturintis net ežios, net žemių dėžutės daugiabučio balkone, dėkoja už kitokį derlių. Už tai, kad gyvas. Už tai, ką per metus sukūrė. Už tai, jog per Žolinę tradiciškai susirenka giminės. Kad kartu paragautų naujojo derliaus. Nors mėlynių uogienės ar šiemet pririnktų grybų. Suskaičiuotų, kiek per metus gentis krikštynų, vestuvių turėjo. Nes Žolinė jau skelbia naują etapą. Naujo derliaus vartojimą, atliktų darbų džiaugsmą ir trumpą atsipalaidavimą. Prieš rudens darbus. Bet dabar gyvenimų, darbų, jų pabaigų, pradžių ciklai taip sujaukti, kad mūsų protėviams atrodytume kuoktelėję. Stebėtųsi, kaip ištveriame. Mokame kaltinti. Vis rečiau dėkojame. Geriausiu atveju - sau. Už sėkmingai įvykdytą projektą. Už sėkmingai gautą projekto finansavimą. Mums jau nešauna į galvą, kad nuo nelaimės apgins pašventintas kietis, užkištas už langinės. Vis rečiau prašome. Tiesiog imame ir pasiimame. Arba nepavykus negauname. Tuo skiriamės nuo ankstesnių žmonijos kartų, šventusių Žolinę. Jiems tai buvo dėkingumo šventė. Lyg iš Dangaus kredito firmos sulaukus paskolos. Ir pažado, jog kitais metais vėl sulauks paskolos. Jie šventė džiaugsmingai. Kupini pasitikėjimo ritualais. O mes veikiau švenčiame Žolinę kaip pagarbą savo protėviams. Toms taisyklingesnėms sieloms. Nuoširdžiai dirbusioms ir nuoširdžiai dėkojusioms. Visada žinojusioms, už ką. Kai dabartinis žmogus veikiau žino, už ką nemylėti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą