Kodagu (Coorg) regionas Karnatakos valstijoje mūsų kelionės programoje atsirado dėl trijų priežasčių: dėl galimybės pasivaikščioti kalnų takeliais ir pamatyti kavos bei prieskonių plantacijas; dėl to, jog čia yra vienintelė Pietvakarių Indijoje tibetiečių gyvenvietė Bylakuppe su įspūdingomis šventyklomis ir vienuolynais; ir dar smalsu buvo pamatyti indus, valgančius kiaulieną. Būtent tuo Kodagu gyventojai kodavai išsiskiria iš visos šios šalies populiacijos.
Kodagu regionas ilgą laiką buvo savarankiška valstija, tik 1956-aisiais susijungė su Karnataka, tačiau išsaugojo vietinę autonomiją. Kelionė iš Gokarnos iki Kodagu regiono centro Madikeri traukiniu ir autobusu truko apie 12 valandų. Transportą teko pakeisti Mangalore mieste.
Indiškas pažadas
Ketinimą pirmąją naktį apsistoti Madikeri pakoregavo gana aukštos viešbučių kainos ir turizmo informacijos centro pasiūlytas patrauklus 3 dienų ir 4 naktų viešnagės paketas. Į jį įeina apsistojimas vietinių kaimo žmonių namuose su maitinimu tris kartus per dieną ir trys ekskursijos su gidu. Pirmą dieną - pasivaikščiojimas Vakarinių Ghatų kalvomis įkopiant į Kotebetta viršūnę (1620 m), antrą dieną - pasivaikščiojimas apžiūrint kavos bei prieskonių plantacijas bei krioklį, trečią dieną - įkopimas į aukščiausią Vakarinių Ghatų viršūnę Tadiyendamol (1745 m). Visa tai - už maždaug 150 litų vienam žmogui.
Tiesa, su biuro darbuotoju dėl programos ir jos kainos diskutavome gal valandą laiko. Tokios derybos Indijoje - įprastas reikalas. Net tai, kas mums atrodo visiškai aišku, indai tikslinasi po keletą kartų. Deja, tai nereiškia, jog susitarimo bus laikomasi.
Patys indai vartoja tokį terminą "indiškas pažadas", kuris reiškia, jog duotas žodis greičiausiai nebus ištesėtas. Dėl tokio vietinių požiūrio dar išvykdamos iš Gokarnos atsidūrėme netikėtoje situacijoje.
Išvykti iš Gokarnos traukiniu turėjome apie 2 valandą nakties. Traukinių stotis yra už 8 kilometrų nuo miestelio, todėl susitarėme su taksi ir net iš anksto sumokėjome už paslaugą. Deja, sutartu laiku taksi neatvažiavo.
Dar palaukusios Indijoje įprastą vėluoti pusvalandį, turėjome nuspręsti: arba dar parai pasilikti Gokarnoje, arba ieškoti pažaduko. Šiaip jau Indijoje turistams nerekomenduoja vaikščioti tamsiu paros metu. Teko surizikuoti. Laimei, jog taksi paslaugas teikianti firma buvo vos už 100 metrų. Prižadinau visus namo gyventojus ir iš lovos išverčiau taksistą.
Už tai jis mus vežė Indijoje neįmanomu maždaug 100 km/h greičiu, tačiau spėjome į traukinį tik todėl, kad pastarasis apie 15 min. vėlavo.
Po tokios patirties mano bendrakeleivė absoliučiai prarado pasitikėjimą žmonėmis. Kai autorikša iš Madikeri mus atvežė į užmiestį, paleido pamiškėje ir parodė už didžiulio ryžių lauko stovintį namelį, ji nepatikliai pasiteiravo: "O mus tikrai čia priims?" Abejones išsklaidė tarpduryje pasitikusios jaunos moters šypsena.
Ir šunys - vegetarai
Pas mus tai vadinama kaimo turizmu. Indijoje Kodagu regionas vadinamas apsistojimo pas vietinius gyventojus (angl. "homestay") rojumi, kuris gana plačiai reklamuojamas. Nė vienoje kitoje Indijos vietoje neteko girdėti apie tokią paslaugą.
Vieno aukšto namelyje vienkiemyje, kuriame mes apsistojame, yra 4 kambariai (pereinama svetainė ir 3 miegamieji), 2 patalpų virtuvė (aprūkusi nuo krosnies dūmų), išvietė (tupykla) su vadinamuoju tradiciniu dušu (kibiru su vandeniu). Didelis patogumas, kad čia esama ir karšto vandens.
Vanduo pašyla specialioje talpykloje krosnyje, kai ši kūrenasi. Semiamas iš šulinio kibirais. Žodžiu, kaip pirmykščiame Lietuvos kaime. Vieninteliai buitiniai elektros prietaisai - televizorius, radijo kompleksas ir plaktuvas šiuose namuose atsirado visai neseniai, nes elektra šią sodybą pasiekė tik prieš 3 mėnesius. Be to, ji nuolat dingsta.
Name gyvena 5 asmenų šeima. Šeimininkė 32-ejų metų Savith su vyru ir 8-erių metų dukrele bei vyro tėvai. Visi jie induistai, priklausantys aukščiausiai brahmanų kastai.
Šeima gyvena pasiturimai, nes Savith atitekėjo iš turtingos šeimos. Moteris giriasi turinti gana dideles ryžių, kavos ir kardamono plantacijas, kurių derlių šeimos vyrai parduoda nuosavoje parduotuvėlėje netoliese esančiame kaimelyje. Tai pagrindinis šios šeimos pragyvenimo šaltinis. Be to, Savith augina keletą karvių, kiaulių ir jas parduoda vietiniams kodavams (pamačius Savith veido išraišką, kai ji pasakė žodį "kiaulės valgytojai", ne tik liežuvis neapsiverčia prisipažinti, jog mes iš mėsos valgytojų krašto, bet ir pačioms kiauliena tą akimirką atrodė pasibjaurėtina).
Savith namuose net šunys (jų yra du) mėsos nėra ragavę - jie ėda ryžius! Užtat neturi nė trupučio agresijos ir loja tik dėl bendros tvarkos.
Mokslas ir moterų emancipacija
Užsienio turistų priėmimas - papildomas, tačiau gana svarus šeimos pajamų šaltinis. Neklausėme, kokia pinigų dalis sodybai tenka iš ją parduodančių turistinių firmų, tačiau visi turistai palieka ir arbatpinigių. Šias lėšas Savith investuoja į dukrelės mokslus.
Mažoji mokosi anglų kalba privačioje krikščioniškoje mokykloje Madikeri. Mokslai kainuoja apie 30 000 rupijų (daugiau kaip 1500 litų) per metus, kurias reikia iš karto sumokėti rugsėjo mėnesį. Be to, reikia pirkti visas mokymo priemones, taip pat ir vadovėlius, už savo pinigus kasdien vaiką nuvežti ir parvežti iš mokyklos.
Šalia esančiame kaimelyje yra ir valstybinė mokykla. Joje mokslas kainuoja tris kartus pigiau nei privačioje ir vaikai aprūpinami mokymo priemonėmis, tačiau šioje mokykloje dėstoma tik vietine Karnatakos valstijos kanadų kalba. Nemokoma ne tik anglų, bet ir hindi kalbos, o tai užkerta kelią siekti aukštesnių mokslų.
Savith pasiguodė, jog josios vyras ir uošviai prieštaravo mergaitės mokslams privačioje mokykloje, todėl jų finansavimas yra tik mamos rūpestis. Todėl Savith nusprendė priiminėti turistus, paprašė savo tėvų bei sesers paramos, o vyrui pareiškė daugiau vaikų negimdysianti.
Panašu, jog tris mėnesius per metus namuose nuolat besisukiojanti įvairiatautė publika ne itin džiugina angliškai nekalbantį Savith vyrą ir jo tėvus. Prieš mums atvykstant, Savith anyta išvažiavo aplankyti sesers, o šeimos vyrus pamatydavome tik vėlai vakare. Juos taip pat galima suprasti, nes svečiams yra užleidžiami visi atskiri kambariai, o visa šeima miega svetainėje (vyrai - lovose, Savith su dukrele - ant grindų). Bendrauti su žmonėmis mėgstančiai Savith tai atrodo nė motais. Ji atvirai prisipažįsta, jog atsigauna tik kai turistai atvažiuoja.
"Turiu būti laiminga"
"Aš augau miestelyje, pati baigiau privačią mokyklą. Buvau nuolat apsupta žmonių. Todėl pirmus metus, kai atvažiavau į šį vienkiemį, nuolat verkdavau. Dabar, kai priimu turistus, aš vėl laiminga", - sako Savith.
Klausimo, ar ji laiminga savo šeimoje, jauna moteris, atrodo, nesupranta. "Aš turiu būti laiminga", - atsako. Tačiau iš šalies to nematyti. Savith ir josios vyras gyvena savo pasauliuose. Jie nerodo jokio dėmesio vienas kitam, beveik nesikalba. Galbūt taip yra todėl, jog ši santuoka - ne iš meilės, o tėvų suorganizuota.
Tradicija, jog gyvenimo partnerį parenka tėvai, Indijoje iki šiol gaji, ypač provincijoje. Neoficiali statistika skelbia, jog tokiu būdu sudaroma apie 80 procentų visų santuokų. Skyrybų šioje šalyje mažiau nei 5 procentai.
Pagrindinis partnerių tinkamumo kriterijus - ta pati kasta, labai svarbus - nuotakos šeimos finansinė padėtis, mat nuotaka atsineša kraitį (papuošalus, pinigus) į vyro šeimos namus, taip pat svarbus partnerių suderinamumas pagal astrologiją bei energijos lygmenį (to aš nelabai supratau. Sako, jog jį nustato ir, jeigu neatitinka, "sulygina" induistų šventikai).
Kai pasiteiravome Savith nuomonės apie suplanuotas santuokas ir santuokas iš meilės, ji atsakė, esą jos kastos žmonės negali tuoktis savarankiškai, tik su tėvų parinktais partneriais. "Žemesnių kastų atstovai turi daugiau laisvės", - pridūrė su nuoskaudos gaidele. Į klausimą, ar mylėjo ką nors prieš vedybas, šeimininkė atsako teigiamai ir priduria, jog "santuokos iš meilės galbūt būtų laimingesnės..."
Bus daugiau.
Jurga PETRONYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą