Balta Karpatų pasaka

Henrikas Radauskas yra rašęs: "Pasauliu netikiu, pasaka tikiu." Šiuos žinomo lietuvių poeto žodžius palangiškis Egidijus Šalkauskis po kelionės į Karpatus prisiminė neatsitiktinai.

Dieviškai baltos ir romantiškai sekamos kalnų pasakos grožiu liko pakerėti dar 80 Lietuvos moksleivių ir jų vadovai, kurie atostogų metu dešimčiai dienų buvo išvykę į Karpatų kalnus.

Tarp jų buvo ir Palangos Vlado Jurgučio vidurinės mokyklos moksleivės Justina Kunickaitė, Marta Sprogytė, Milda Vaitilavičiūtė bei geografijos mokytojas Egidijus Šalkauskis.

Keliauti į Ukrainos kurortų perlu vadinamą Jaremčią teko traukiniu per Baltarusiją, todėl pakeliui buvo organizuota ekskursija ir po Baltarusijos sostinę Minską.

Kapitalizmo ir komunizmo derinys

Pasak E. Šalkauskio, vaikštinėti po Minską dieną ar naktį - beveik nėra skirtumo, kadangi miestas tamsiu paros metu itin apšviestas.

Palangiškius nustebino pastatų naujumas ir jų gigantiškumas, ideali tvarka bei itin rimti ir pasitempę vietos gyventojai, o Minsko geležinkelio stotis atrodė ne ką blogiau nei Vakarų Europos valstybių.

Po didžiausia Europoje Spalio revoliucijos aikšte, kurioje teisingo gyvenimo kryptį rodo Leninas, vyksta kapitalistinis gyvenimas - įrengti didžiuliai prekybos centrai, prilygstantys mūsų "Akropoliui".

"Juokavome, kad viršuje socialistinė politika, o apačioje - rinkos ekonomika. Tiesa, viską fotografuoti, ką mato akys, Minske nėra saugu, nes bet kokiu metu gali prieiti atitinkamos išvaizdos juodai vilkintys vyrukai ir maloniai paprašyti viską, ką užfiksavote, ištrinti", - įspūdžiais iš Baltarusijos sostinės dalijosi mokytojas.

Prezidentą fotografuoti draudžiama

Grupei keliautojų teko patirti, kaip akylai saugomas Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka, kai jis buvo vežamas į prezidentūrą. Žmonės buvo paprašyti paslėpti fotoaparatus, vaizdo kameras ir iš viso nusisukti į kitą pusę.Prie prezidentūros geriau ilgai neužsibūti. Vietiniai ten net nesilanko.

"Mums nepavyko išsiaiškinti, ar visoje Baltarusijoje tokia tvarka ir pasitempimas kaip Minske, ar čia tik fasadinė A. Lukašenkos pusė, skirta Europai žavėti, o visur kitur - kaip prieš 20 metų. Vietiniai gyventojai buvo nekalbūs ir į tokius klausimus neatsakinėjo", - stebėjosi E. Šalkauskis.

Baltarusiški rubliai tokie beverčiai ir tiek daug jų reikėjo turėti, kad apsirikti buvo galima ir geram matematikui. Pavyzdžiui, apsilankymas viešajame miesto tualete kainuoja 200 rublių, bandelė - 270-1200 rublių, saldainių kilogramas 15-25000 rublių, o nešiojamasis kompiuteris - apie 2 mln. rublių. Beje, baltarusių mokytojai per mėnesį vidutiniškai uždirba apie 700-800 tūkst. rublių.

"Teko lankytis ir Baltarusijos valstybinio universiteto studentų valgykloje, kur skrandį pamaloninome vietiniais patiekalais. Nenusivylėme patiekalų gausumu, o jų kaina mūsų piniginėms buvo tikra atgaiva. Kaip ir sovietmečiu - daug valgėme, mažai mokėjome", - pasakojo geografas.

"Piktos" gelbėjimo tarnybos

Naujuosius metus palangiškiai sutiko Jaremčioje - kurortiniame kalnų miestelyje, įsikūrusiame gražiame Karpatų kampelyje, Pruto upės slėnyje, kur gyveno visą savaitę.

Ten ištisus metus turistų būna daugiau nei vietinių gyventojų,kurių suskaičiuojama apie 10 tūkst. Tad pirmąją naujųjų metų dieną viešai buvo paskelbtas milijoninis turistas, 2007 metais apsilankęs Jaremčioje.

Nors lietuvaičiai buvo pasiryžę kopti į kuo daugiau viršukalnių, tačiau gamtinės sąlygos ir akylas instruktorius Igoris šį įkarštį atšaldė, tad teko pasitenkinti vos dviem - Makovicos (984 m) ir Javerniko (1431 m).

Nuo pastarosios viršukalnės atsiveria vaizdas į visus Ukrainos Karpatus. Įspūdingiausiai atrodė Goverla (2061 m.) - aukščiausia Ukrainos viršukalnė, į kurią žiemą draudžiama kopti, ypač iškritus sniegui.

Moksleivių grupę Karpatuose nuolat lydėjęs patriotiškai nusiteikęs instruktorius Igoris lietuviams pasakojo, kad gelbėjimo tarnybos kalnuose dirba vangiai. Jei iškritus sniegui nepaisysi draudimo kopti į viršukalnes, tai tarnybos dirbs "piktai" ir lėtai, taip neva kerštaudamos už nepaklusnumą.

Beje, prieš Naujuosius Goverloje dingo vienas jaunuolis, kuris dar nebuvo rastas ir lietuvių grupei išvykstant namo.

Kita vertus, Karpatai - tai ne Vakarų Europa, tad gelbėjimo technika gražiai atrodo tik kataloguose, o realiai jos turima labai mažai.

Rusai nepageidaujami

Upių ir upelių lietuvių aplankytoje vakarinėje Ukrainos dalyje gausybė. Įspūdingiausiai atrodė Prutas, kuris tarsi rykštelė vinguriuoja slėniu, vandenis nešdamas nuo Goverlos kalno, iš 1750 metrų aukščio. O ir gidas paporino labai gražią legendą apie piemens Pruto ir turtingo pirklio gražuolės dukters Goverlos nelaimingą meilę.

Daugiausia turistų į Karpatus atvyksta iš pačios Ukrainos, Lenkijos. Rusijos turistai vengia masiškai lankytis, nes jie čia nelabai pageidaujami.

Grupė iš Lietuvos kartu su vadovais apsistojo vietos mokykloje, tad turėjo progą iš arčiau susipažinti su švietimu šioje Ukrainos dalyje. Pavyzdžiui, moksleivių žinios vertinamos 12 balų sistema, o štai rusų kalba net neįtraukta į mokymo programas.

"Jei kur nors Ukrainoje ieškotume tautiškumo, tiktai čia, vakarinėje dalyje (buvusioje Galicijoje), ir terastume. Čia kalbama ukrainietiškai arba huculiškai, o štai bendraujantiems rusų kalba kyla šiokių tokių sunkumų... Ir kompromiso beveik nebūna, todėl nenuostabu, kad knygynuose populiarūs ukrainiečių pokalbių žodynėliai", - pasakojo palangiškis.

Huculai - tauta, gyvenanti vakarinėje Ukrainos dalyje, daugiausiai Karpatų kalnuose. Pagal gymį ir gyvenimo būdą labai panašūs į čigonus, tiktai gyvena sėsliai.

Visos kelionės metu lietuvius lydėjo šaltukas. Oro temperatūra svyravo nuo minus 5 iki 18 laipsnių. Šalčiausiai buvo Minske ir Lvove.

Daugiau sovietinio palikimo

Pasak E. Šalkauskio, apsilankymas Lvove pakeliui į namus prilygo menų istorijos pamokai. Tai vienas gražiausių Rytų Europos miestų, kurio senamiestis 1998 metais įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą bei primena muziejų po atviru dangumi.

Lvove - daugiau nei 200 istorinių, architektūrinių bei kultūrinių paminklų, kurie sudaro daugiau nei 50 proc. visoje Ukrainoje esančių tokio pobūdžio paminklų. Gyventojų - per 820 tūkst.

Miesto įkūrėjas - vienintelis Ukrainos karalius Danila, kuris miestą pavadino savo sūnaus Levo vardu. Lvove labiau nei Minske pastebimas sovietinių laikų palikimas: važinėja daug žigulių, volgų, nivų ir moskvičių, gatvėse dažniau pardavinėjami karšti pyragėliai, daugiau šiukšlių ir išmaldos prašytojų.

Lietuviai buvo ir Ukrainos slidinėjimo centre Bukovele, kuriame labai daug slidinėjimo trasų, veikiančių keltuvų ir daug norinčiųjų pajusti skrydžio žemyn malonumą.

Įdomu, kad eglutės ten kitokios nei pas mus - jų spygliukai auga ir ant kamienų. Vietiniai jas vadina semeričkomis. Užauga itin aukštos, laibos ir gražios.

Lietuviai buvo girdėję, kad Karpatų kalnuose įspūdingi kriokliai, tad nuklampojo per gilų sniegą beveik penkis kilometrus į vieną pusę, kad pamatytų vieną iš garsesnių - Guko krioklį.

"Kol jį pasiekėme, tai aikčiojome iš nuostabos, kokia graži gamta!Balta Karpatų pasaka. Radome ir Guko krioklį, kuris sruveno tyliai ir lengvai po storu ledo šarvu..." - matytus vaizdus perteikė E. Šalkauskis.

Sandra LUKOŠIŪTĖ