Gambija: skurdas netemdo gyvenimo džiaugsmo

Kad pajustum tikro afrikietiško gyvenimo ritmą, pakanka ir vienos dienos. Karštis, dulkės, lūšnynai, šiukšlių kalnai, nemalonūs kvapai... Bet visa tai užgožia spalvingoji laukinė gamta ir draugiški, gera nuotaika trykštantys žmonės. Jų gyvenimo džiaugsmo netemdo nei gyvenimas iš molio drėbtose trobelėse, nei maisto gaminimas pirmykščiu būdu - ant laužo ugnies, nei visus metus tvyrantis daugiau kaip 30 laipsnių karštis, nei tai, kad nėra elektros, normalių kelių, siaučia tropinės ligos, trūksta ligoninių ir mokyklų, o vidutinis atlyginimas per mėnesį siekia vos 30 eurų. Yra pakankamai maisto ir vandens - o tai, anot vietinių, svarbiausia. Dažniausiai gambiečiai minta ryžiais, žuvimis bei daržovėmis. Eksportuoja žemės riešutus.

Gambijos žmonių kasdienybė nėra lengva: reikia daug ir sunkiai dirbti. Užtat čia visi juda kruta nuo pat ryto. Mieste tiesiog gatvėje pluša amatininkai: kalviai, puodžiai, baldžiai ir kiti visų galų meistrai. Čia pat vyksta gyva prekyba maisto ir kitomis prekėmis, be tvarkos zuja įvairus transportas. Kaime žmonės sunkiai dirba laukuose, daržus laisto kibirais, pasisėmę vandens iš šalia iškastos duobės. Moterys nuolat skalbiasi - užtat stebina dulkėse baltutėlius marškinius vilkintys vaikai bei vyrai. Išvaizdai čia skiriama itin daug dėmesio - vienas už kitą spalvingesni apdarai, įmantrios šukuosenos iš kasyčių... Moterys išsiskiria savo grakščia laikysena - plaukte plaukia, ant galvos nešdamos sunkiausius krovinius. Vaikų darbas - partempti namo vandens iš kolonėlių, surasti pagalių ar sudžiūvusių palmių lapų ugniai pakurti.

Vaikų darbas - partempti vandens iš kolonėlių

Du mus lydėję gidai sakė, jog labiausiai Gambijos žmonės vertina taiką šalyje ir stengiasi sugyventi tarpusavyje. Mažytėje šalyje gyvena daug genčių, bet pagrindinės yra kelios, turinčios savo kalbą ir tradicijas. Nors gyventojų yra tik 1,6 milijono, čia išpažįstamas islamas, krikščionybė ir pagonybė. Statomos mažutės mečetės ir bažnyčios (didesnių statyti nėra iš ko), o gamtos jėgomis tikintieji meldžiasi prie baobabų bei aukoja dievams įvairias gėrybes. Ir visi jie sugyvena taikiai.

Valstybinė kalba - anglų. Tai Jungtinės Karalystės, kurios kolonija Gambija buvo iki 1965 metų, palikimas. Anot gidų, iki šiol Gambijos žmonės labai gerbia monarchę Elžbietą II, tačiau akylai saugo savo valstybės nepriklausomybę.

Šeimose - po 10-20 vaikų

Didžiausią įspūdį daro vaikai - jų ten devynios galybės. Turistus mažieji vejasi mojuodami ir šaukdami: "Sweet, sweet!" Dviem apsaugininkams, lydėjusiems mūsų grupę, sunkiai sekėsi valdyti turistus akimirksniu aplimpančius vaikus - jie bėgo iš paskos dengtam sunkvežimiui, kuriuo važiavome. Dar Lietuvoje buvome prisipirkę maišus saldainių, tad išdalijome juos afrikiečių vaikams. Beje, kartu su saldainiais gatvėje iškrito popierinių nosinaičių paketėlis, tai viena mergaitė pasivijo ir atidavė.

Krokodilai šventajame tvenkiny atrodė kaip netikri

Vaikai ten iš rankų nepaleidžia papajos, mango vaisių ir gardžiuojasi iš baobabo šerdies pagamintu saldžiu gaiviu gėrimu. 70 proc. šalies gyventojų, pasak gido, gyventojų yra vaikai ir jaunimas. Išties senesnį žmogų pamatysi retai - gyvenimo trukmė čia nėra ilga. Užtat šeimos didelės - neretai vyrai turi po kelias žmonas, todėl 10-20 vaikų šeimoje - įprastas dalykas. Vaikų tiek daug, kad visiems neužtenka mokyklų, o tos, kurios yra, - labai varganos: nėra elektros, normalių suolų, trūksta rašymo priemonių, sąsiuvinių. Tuo įsitikinome apsilankę vienoje kaimo mokyklėlių.

Vaikai labai domisi atvykėliais: nori paliesti, paspausti ranką, prašo draugauti, parašyti laišką, į ranką brukdami lapelį su savo adresu. Įdomūs mes atrodėme ne tik vaikams - net suaugusieji stengėsi užmegzti kontaktą, kalbindami, sveikindami ir neturėdami jokio tikslo ką nors gauti. Į Gambiją dar užklysta palyginti mažai turistų, todėl baltaodžiai afrikiečiams dar ne visai "atrasta žemė".

Pagonių kaimelyje mūsų laukė šventiškai pasipuošusios šeimos su vaikais, vaišino saulėje suraugintu palmių vynu, noriai įsileido ir į namus, parodė savo pagoniškas apeigas su vištos krauju prie baobabo, kuris esą turi stebuklingų gydomųjų galių. O už tvoros veiksmą stebėjo susirinkęs visas likęs kaimas. Jie mums, o mes jiems buvome tikra egzotika.

Krokodilų "dekoracijos"

Ne mažiau nei vietos žmonės mus stebino gamta, kokią esame matę tik per televizorių. Afrikietiška savana su sekvojomis, baobabais, palmėmis, aukštais termitynais, tankiais mangrovių miškais apaugusios pelkės ir šalies pavadinimą turinčios upės Gambijos slėnis.

Gambijos upė knibždėte knibžda žuvų, o mangrovės - paukščių. Vietiniai žvejai plaukioja pirogomis ir traukia pilnus apvalius tinklus žuvies; užsisakyti tokią pramogą gali ir turistai. Mangrovėse gyvena apie 100 rūšių paukščių - plaukdami laiveliu, matėme pelikanų, flamingų, erelių žuvininkų, juodųjų garnių. Didesnių žinduolių arčiau vandenyno nėra - žirafų, begemotų ir kitų žvėrių, anot vietinių, galima pamatyti šalies gilumoje, keliaujant sienos su Senegalu link.

Pietaujant restorane ant polių, maistą iš lėkščių kėsinosi pavogti beždžionėlės. Aplankėme ir šventu vadinamą krokodilų tvenkinį - ryškios žalios spalvos balą. Kai kurie turistai pagalvojo, kad toje žalioje masėje nejudantys krokodilai - dekoracijos, ir drąsiai stojosi šalia jų fotografuotis, net paliesdami uodegas. Iš tiesų krokodilai buvo tikri, tik labai tingūs po sočių pietų - geros žuvies porcijos. Tačiau kad aplink laukinė gamta ir reikia būti atsargesniam, parodė akistata su krūmuose staiga pasirodžiusiu maždaug dviejų metrų ropliu - varanu.

Dar vienas išbandymas europiečiams - Atlanto vandenyno pakrantėje įsikūręs žvejų kaimelis. Jautėmės tarsi kino filme. Ką tik parplaukę žvejai iš valčių pakrantėje pardavinėjo žuvį, o žmonės, daugiausiai moterys, krante tempė kupinus pintus demblius, plastmasinius dubenis, čia pat darinėjo žuvį, vertė vidurius tiesiog ant smėlio, derėjosi, pykosi. Žmonių erzelį vainikuoja paukščių klyksmai. Toliau nuo pakrantės prekiaujama žuvimi, ji čia pat ruošiama ir rūkoma ant atvirų krosnių. Dvokas - nenusakomas. Smarvės dar prideda ir saulėje kepantys kalnai gražiausių kriauklių, kurių gambiečiai visai nevertina - traiško ir naudoja kaip mes skaldą keliams.

Po visos dienos kratymosi atviru sunkvežimiu vakarop jėgas atgauname prabangiame viešbutyje po atviru dangumi. Ragaujame čia pat iškeptų jūros gėrybių bei kitų afrikietiškos virtuvės skanėstų ir gauname dovanų puikų nacionalinių šokių su akrobatiniais numeriais pasirodymą, lydimą uždegančios džiamblių - tradicinių Vakarų Afrikos būgnų - dundėjimo.

Kad esame toli Afrikoje, prisimename dar kartą oro uoste, kuriame staiga dukart dingsta elektra, o lėktuvas vėluoja kelias valandas. Tačiau esame išlydimi su trankiais šokiais ir dainomis, nors Gambiją paliekame jau po vidurnakčio...