Garsiausios Prancūzijos pilys (6)

BALTOJI karalienė. Kai Henrikas III buvo nužudytas, Luiza nudažė Šenonso pilies sienas juodai ir vilkėjo baltus gedulo drabužius iki pat savo mirties. Todėl žmonės ją vadino Baltąja karaliene.

Prancūziškas žodis "šato" (pranc. chateau) reiškia ir viduramžių pilį, tvirtovę, ir karališkąją rezidenciją, ir dvarą, ir tiesiog vyndarių sodybą. Jau svečiavomės Ambuazo, Šamboro, Šinono, Klo-Liusė ir Blua pilyse, šįkart kviečiame į Šenonso pilį...

Šenonso pilis (Chateau de Chenonceau)

Viena iš Luaros slėnio pilių, stūksanti ant Šero upės kranto, - populiariausias po Versalio turistų traukos objektas Prancūzijoje. Pilies sienos ir sodai mena daug dramatiškų istorijų... Čia viešpatavo ir ištikima meilė, ir nuodėmingos aistros. Šenonso vadinama Damų pilimi.

Per ilgaamžę istoriją pilyje šeimininkavo nemažai garsių damų. Pirmoji jų buvo valstybės iždininko Tomo Bojė (Thomas Bohier) žmona Kotryna Brisonė karaliaus Pranciškaus I valdymo laikais. Šioje vietoje iki 1513 m. stūksojusi senoji gynybinė pilis buvo nugriauta (paliktas tik vienas donžonas) ir pastatytas šeimyninis gyvenamasis namas. Kambariai išdėstyti abipus vartų. Po dešimties metų T. Bojė mirė, paskui jį netrukus amžinybėn iškeliavo ir našlė.

Žmonos ir meilužės

Pilis buvo konfiskuota dėl trūkumų valstybės ižde ir atiteko po Pranciškaus mirties karūnuotam jo broliui Henrikui II. Šis ją padovanojo savo meilužei ir patikėtinei našlei Dianai de Puatjė (Diane de Poitiers). Ši moteris, būdama itin savimi pasitikinti ir protinga, nustūmė karaliaus žmoną Kotryną Mediči (Catherine de Medicis) į šoną... Tik po Henriko II mirties karalienė ištrėmė Puatjė, net 25 metus valdžiusią politikos užkulisiuose, iš Šenonso pilies. Šiandien garsiųjų varžovių kovą dėl karaliaus širdies mena jų vardais pavadinti sodai.

Šių dviejų damų dėka čia ne tik auga nuostabūs sodai, bet ir pati pilis, supama Šero upės vandens, jų pastangomis buvo papuošta originaliu priestatu. 1547 m. Diana, norėdama turėti galimybę medžioti kitame krante, pasirūpino, kad būtų pastatytas akmeninis tiltas, o Kotryna 1559 m. įrengė ant jo dengtą galeriją. (Būtent šis tiltas išgelbėjo Šenonso pilį nuo sunaikinimo per Didžiąją prancūzų revoliuciją: tai buvo vienintelis tiltas visoje apylinkėje.) Atstumtoji žmona, po vyro žūties tapusi regente, tarsi norėdama parodyti, kas yra tikroji Šenonso šeimininkė, priešais Dianos sodą, kitoje kelio į pilį pusėje, įrengė savo - itališko stiliaus sodą.

Baltoji karalienė

Po Kotrynos Mediči mirties pilis atiteko jos marčiai, Henriko III žmonai Luizai de Loren (Louise de Lorraine), kilusiai iš Lotaringijos. Luizą nuoširdžiai mylėjo ir anyta, ir jos sūnus. Įdomu tai, kad pirmą kartą Luizą Lotaringietę būsimasis karalius, o tuomet - Anžu hercogas pamatė keliaudamas į Lenkiją. Mat Henrikas III, paskutinis Valua dinastijos Prancūzijos karalius, trumpą laiką buvo ir Lietuvos didysis kunigaikštis bei Lenkijos karalius - apie tai rašėme praėjusio ciklo dalyje, pasakodami apie Blua pilį.

PENKIŲ karalienių kambarys: jis priklausė Henriko II ir Kotrynos Mediči dukroms Margaritai de Valua (karalienei Margo, kurios vyru tapo Prancūzijos karalius Henrikas IV) ir Elžbietai Valua (Ispanijos karaliaus Pilypo II Habsburgo žmonai), taip pat čia gyveno trys jų marčios: Henriko II sūnaus žmona Marija Stiuart (Škotijos karalienė), sūnaus Karolio IX žmona Elžbieta Austrė ir sūnaus Henriko III žmona Luiza Lotaringietė.

Taigi 1573 m. rudenį, kai Henrikas Valua pamatė Luizą jos tėvų rūmuose Lotaringijoje, jis buvo be proto įsimylėjęs... savo pusbrolio žmoną. Be to, jis tuo metu jau rinkosi sau sutuoktinę iš daugybės kandidatūrų. Vėliau, jau tapęs Luizos vyru, jis irgi nepasižymėjo ištikimybe, užtat akylai slėpė tai nuo žmonos - nenorėdamas skaudinti. Iš Luizos laiškų galime spręsti, kad tarp jų vyravo supratimas, o ji savo vyrą tiesiog dievino.

Kai Henrikas III buvo nužudytas, Luiza nudažė Šenonso pilies sienas juodai ir vilkėjo baltus gedulo drabužius iki pat savo mirties. Todėl žmonės ją vadino Baltąja karaliene.

Beje, Prancūzijoje sklido kalbos, kad Henrikas Valua buvo gėjus: jis mėgo moteriškus aksesuarus, buvo manieringas, be to, nesusilaukė palikuonių. Kita vertus, šis faktas istorikų nėra patvirtintas, nes karalius jaunystėje baisiai ištvirkavo su moterimis, o vyriškosios lyties "meilės" subjektų istorijai nėra žinoma. Dėl to, kad pora nepaliko atžalų, manoma, buvo kaltas ne Henrikas Valua, o jo žmonos persileidimas, kurį sukėlė vaistai, gydytojų skirti šiai susirgus.

Luiza Šenonso pilyje gyveno 11 metų. Testamentu ją paliko savo dukterėčiai Francuazai de Loren (Francoise de Lorraine) - hercogienei de Vandom (de Vendome), Vandomo hercogo Sezaro Burbono (Cesar de Bourbon), Liudviko XIV nesantuokinio sūnaus, žmonai.

Po Luizos Lotaringietės mirties pilis buvo apleista. 1733 m. ją nusipirko prancūzų generolo Klodo Diupeno (Claude Dupin) šeima. Jo antroji žmona ponia Luiza Diupen (Louise Dupin) buvo itin apsišvietusi ir į savo saloną mėgo kviestis mokslo bei meno žmones. Pilyje lankėsi tokios asmenybės kaip rašytojas ir filosofas Volteras (Voltaire), joje netgi gyveno ir Luizos sekretoriumi dirbo filosofas, politikos teoretikas, švietėjas Žanas Žakas Ruso (Jean-Jacques Rousseau)...

1864 m. Diupenų vaikaičiai pilį ir 136 ha žemės šalia jos pardavė Margeritai Peluz (Marguerite Pelouze). Šios moters dėka 1867-1878 m. pilis buvo restauruota. 19 a. pabaigoje joje muzikavo prancūzų kompozitorius Klodas Debiusi (Claude Debussy).

DOVANA. Henrikas II Šenonso pilį padovanojo savo meilužei ir patikėtinei Dianai de Puatjė.

1913 m. pilis perėjo šokolado magnato Henrio Menjė (Henri Menier) nuosavybėn. Pirmojo pasaulinio karo metais ji tapo ligonine, o per Antrąjį pasaulinį karą pilis virto demarkacine linija tarp vokiečių okupacinės ir laisvosios zonų. Po karo pilis rekonstruota ir atidaryta turistams kaip muziejus.

Parengė Aras MASIULIS