Garsiausios Prancūzijos pilys (9)

Ifo pilis (Chateau d'If)

Provanso-Alpių-Žydrojo Kranto regione, Ronos deltoje, saloje, 4 km nutolusioje nuo Marselio, stūkso įspūdinga pilis. Čia kadaise buvo įrengta tvirtovė Marselio miestui iš jūros ginti. Tuo pasirūpino karalius Pranciškus I. Fortas buvo statomas 1524-1531 m., ir ne be reikalo: 1531 m. ispanų karalius Karolis V norėjo užpulti Marselį, tačiau apsigalvojo pabūgęs būtent Ifo tvirtovės.

Nuo 16 amžiaus pabaigos tvirtovė imta naudoti kaip kalėjimas. Čia buvo izoliuojami patys pavojingiausi monarchams žmonės: religiniai ir politiniai maištininkai.

IFO tvirtovę išgarsino du Aleksandro Diuma romanai: "Grafas Montekristas" ir "Geležinė kaukė", tiksliau - čia įkalinti jų herojai... Wikipedia.org nuotr

Nors nuo 1830 m. pilis kalėjimo funkcijos nebeatliko, būtent 1871 m. buvo uždaryti Paryžiaus Komunos vadai, o jos lyderis Gastonas Kremjė (Gaston Cremieux) sušaudytas šioje saloje.

Ifo tvirtovėje pirmąkart susitiko karalius Pranciškus I su savo žmona Kotryna Mediči, atplaukusia iš Italijos. Tai irgi faktas. Tačiau pilis labiausiai garsėja ne dėl realių vardų ir faktų. Ją kur kas labiau garsina du prancūzų istorinės-nuotykinės literatūros klasiko Aleksandro Diuma (Alexandre Dumas) romanai: "Grafas Montekristas" ir "Geležinė kaukė". Tiksliau - niūraus Ifo kalėjimo kamerose neva buvę įkalinti jo herojai...

Edmonas Dantesas

"Grafo Montekristo" siužeto pagrindu A. Diuma paėmė realią istoriją: Paryžiaus batsiuvys Pjeras Piko (Pierre Picaud) susižadėjo su turtinga moterimi, tačiau, apšmeižtas pavydžių draugų, pakliuvo į kalėjimą, jame susipažino su kitu kaliniu ir šis mirdamas pasakė, kur yra paslėptas lobis. 1814 m. Pjeras išėjo iš kalėjimo, pasiėmė lobį, grįžo į Paryžių ir dešimt metų ruošė keršto planą savo šmeižikams. Šią istoriją aprašė memuaristas Žakas Pušė (Jacques Peuchet). Panašiai ir A. Diuma herojus jūreivis Edmonas Dantesas, grįžęs į Marselį ir ketinęs vesti savo sužadėtinę, yra įskundžiamas ir nuteisiamas kalėti iki gyvos galvos Ifo pilyje. Čia jis kasa tunelį ir pasiekia likimo draugą - abatą Fariją. Jiedu susibičiuliauja ir kasa tunelį abu. Dvasininkas prieš mirtį Dantesui papasakoja apie Montekristo salelėje paslėptą lobį.

Pirmą kartą "Grafas Montekristas" buvo išspausdintas "Debatų žurnale". Per pusantrų metų išėjo 18 jo dalių. Romanas pasitarnavo tam, kad nuo Ifo atidarymo visuomenei momento 1890 m. iki šių dienų pilis nestokoja turistų.

Pilyje eksponuojama medžiaga, iliustruojanti kūrinio populiarumą. Pirmajame aukšte jus pasitiks Egmono Danteso kamera, sujungta tuneliu su belange, kurioje kalėjo abatas Farija. Kameroje esančio televizoriaus ekrane pamatysite filmo sceną, kurioje susitinka Dantesas ir Farija.

Žmogus su kauke

Antrajame pilies aukšte turistams demonstruojama belangė, kurioje neva kalėjo Žmogus su geležine kauke.

LEGENDOS. Anonimo ofortas, datuojamas 1789 m. Pagal originalo antraštę (jos čia nematyti), Žmogus su kauke buvęs neteisėtas karaliaus Liudviko XIV sūnus Vermandua grafas Liudvikas Burbonas (Luis de Bourbon). Nesantuokinių vaikų Karalius Saulė turėjo dvylika. Kodėl būtent šis kėlė grėsmę karaliui, atsakymo jau nebesužinosime.

Iš tiesų šis žmogus, kurio tapatybė istorikams taip ir liko nežinoma, Ifo pilyje nebuvo kalinamas. Istorinių faktų nuotrupos byloja, kad jis buvo uždarytas ne viename kalėjime, tarp jų - Pinjerolio tvirtovėje, esančioje Prancūzijos Alpėse, Karaliaus Saulės - Liudviko XIV valdymo laikais. Be to, geležinę kaukę dėvėjo tik A. Diuma romane, o iš tiesų slėpėsi po aksominiu juodu vualiu. Kodėl jis buvo kalinamas ir slepiamas - liko mįslė, gimdanti spėliones ir prielaidas. Viena iš jų - kad tai buvęs karaliaus brolis dvynys. Kita - kad Žmogus su kauke buvęs neteisėtas karaliaus Liudviko XIV sūnus Vermandua grafas Liudvikas Burbonas (Luis de Bourbon). Tačiau nesantuokinių vaikų Karalius Saulė turėjo dvylika...

Manoma, kad paslaptingasis žmogus mirė 1703 metais Bastilijoje, nelaisvėje išgyvenęs iš viso 40 metų.

Kai kurie šaltiniai teigia, jog už raštus, kurie kritikavo karaliaus dvarą ir režimą, Bastilijoje kalintas (1716 m.) filosofas ir rašytojas Volteras (Voltaire) buvo prakalbinęs paslaptingojo asmens prižiūrėtoją. Šis jam esą atskleidęs, jog aksominę kaukę išties dėvėjo aukštas, stuomeningas vyras, pasižymėjęs rafinuotais įpročiais. Su juo buvo elgiamasi pagarbiai, tačiau visą laiką šalia budėję muškietininkai būdravę: jie turėję nužudyti kalinį, vos tik jis parodys veidą. Kaukėtam kaliniui nebuvo leidžiama su niekuo kalbėtis. Visi šie požymiai verčia manyti, jog jis priklausė Prancūzijos karališkajai šeimai. Kodėl jis apskritai buvo paliktas gyvas, jei kėlė grėsmę karaliui? Atsakymo į šį klausimą jau nebesužinosime.

"Geležinės kaukės" istoriją 1988 m. ekranizavo režisierius Rendalas Volisas (Randall Wallace).

Marselis

Dabar Ifo sala pasiekiama keleiviniais laivais esant palankiam orui. Tuomet, kai čia metų metus, o dažniausiai - iki gyvenimo galo, kalėjo žmonės, ji buvo laikoma nepasiekiama. Nežinomas nė vienas pabėgimo atvejis. Vandenys, supantys pilį, pavojingi: pernelyg galingos srovės neįveikiamos net stipriam plaukikui. Be to, pilį saugo ir aštrus akmeninis krantas.

Ifas - vizitinė Marselio kortelė. Tai vienas didžiausių Prancūzijos miestų. Jį 600 m. pr. Kr. įkūrė graikai kaip Masaliją, vėliau valdė keltai bei romėnai. Šiandien tai didžiausiu uostu prie Viduržemio jūros galintis didžiuotis miestas.

ŽURNALO viršelis. Iš pradžių "Grafas Montekristas" buvo spausdinamas "Debatų žurnale", per aštuoniolika dalių - nuo 1844 m. rugpjūčio iki 1846 m. sausio. (Prancūzijos nacionalinės bibliotekos nuosavybė). Wikipedia.org nuotr.

Marselyje galima aplankyti istorijos, archeologijos, amatų, senovės prekybos muziejus.

Beje, ar žinote, kodėl Prancūzijos himnas vadinamas "Marseliete"? Todėl, kad jį Paryžiuje išpopuliarino iš Marselio atvykęs savanorių batalionas. "Marselietė" buvo dainuojama per Tiuilri rūmų paėmimą, 1848 m. revoliucijos ir 1871 m. Paryžius Komunos dienomis. Muziką ir žodžius 1792 m. sukūrė prancūzų nacionalinės gvardijos karininkas Rožė de Lilio (Rouget de Lisle) - tuomet kūrinys vadintas "Reino armijos kovos daina". Ji greitai paplito prancūzų kariuomenėje ir 1795 m. tapo himnu. Atkūrus Burbonų monarchiją, buvo uždrausta iki 1879 m.