Sustojus itin nuostabioje Pensilvanijos aveniu, į galvą šaus vienintelė mintis: apsukrūs amerikiečiai... Kurdami savo valstybę, jie ramia sąžine iš europiečių nusikopijavo viską, kas buvo sugalvota ar sukurta geriausia! Ir nė kiek dėl to nekompleksuoja.
Ant Patomako upės kranto, tarp Merilendo ir Virdžinijos valstijų, dar 1790 metais įkurtame mieste neišvysite nė vieno dangoraižio, mat įstatymu uždrausta Vašingtone statyti naujus pastatus, aukštesnius nei Kapitolijus - Amerikos kongresas. Beje, šis statinys, simbolizuojantis amerikietišką valstybingumą, įeina į garsiausių JAV istorinių paminklų penketuką.
 |
| Amerika - laisva šalis: šalia JAV valstybingumo simbolio Kapitolijaus Vašingtone amerikiečiams leidžiama rengti taikias protesto akcijas bet kokia tema. Pavyzdžiui, priešintis vyrų lytinių organų apipjaustymui |
Nors Vašingtone neaptiksite senove dvelkiančių archeologinių detalių, didingumo JAV sostinei nestinga. Pavyzdžiui, Kongreso biblioteka, užimanti milžinišką pastatą, neatrodo lyg ypatingas meno kūrinys, tačiau įspūdinga tai, kas ten saugoma: 26 milijonai knygų, apie 40 milijonų - rankraščių, žemėlapių ir nuotraukų, 23-ų Amerikos prezidentų archyvai.
Vietelių, kur norisi spragsėti fotoaparatu, Vašingtone yra ir daugiau - 169 metrų aukščio marmurinis Vašingtono monumentas, simbolizuojantis pirmojo Amerikos prezidento stiprybę. Didžiulę penkiakampę dėžutę primenantis Pentagono pastatas. Architektūriniai kūriniai, skirti tokiems garsiems amerikiečiams kaip Linkolnas ir Džefersonas atminti.
Optinė apgaulė
Jūs negalėsite pasigirti apsilankę Vašingtone, jeigu nenueisite prie dabartinio JAV prezidento Džordžo V. Bušo rezidencijos - Baltųjų rūmų.
Beje, už aukštų tvorų stovintis pastatas tikrovėje neatrodo toks įspūdingas ir didelis kaip filmuose... Šiek tiek smagiau prie Amerikos vadovo rezidencijos galima pasijusti tik sužinojus, kad neva kas 50 centimetrų Baltuosius rūmus juosiančioje tvoroje, ribojančioje prezidentą nuo smalsių turistų žvilgsnių, įmontuota aibė slaptų vaizdo stebėjimo kamerų bei moderniausi judesio, garso ir visokie kitokie davikliai.
Įdomu ir tai, kad Baltaisiais rūmais prezidento rezidenciją imta vadinti tik po milžiniško gaisro, nusiaubusio pastatą, po kurio jis buvo nudažytas balta spalva.
Tikėtis išvysti patį prezidentą, kurį skandalingasis Rusijos politikas Vladimiras Žirinovskis kadaise išvadino "senu kaubojumi", būtų naivu. Tačiau taikiems atvykėliams galima įsiamžinti Baltųjų rūmų fone kartu su netikru Dž. V. Bušu bei jo pavaduotoju - Diku Čeiniu. Svarbiausių Amerikos politikų veidais, atspaustais popieriuje, pasipuošę vyrukai kone kasdien surengia turistams tikrą spektaklį, drastiškai kritikuodami vienas kito veiksmus.
Po tokių parodijų verta žvilgtelėti į priešingą gatvės pusę: kitoje pėsčiųjų alėjos pusėje stovintis nedidelis viešbutis, kuriame apsistoja į Vašingtoną atvykę garbingiausi svečiai.
Apie tai, kokios šalies atstovas atvyko, nesunku sužinoti nė nepravėrus viešbučio durų, nes virš jų pakabinama valstybės, iš kurios yra atvykęs svečias, vėliava.
Biurokratų tėvynė
Vašingtone, kitaip nei kituose Amerikos miestuose, sunku išvysti bent vieną žmogų, kurį norėtųsi priskirti pagrandukams. Taip mintyse norisi "pakrikštyti" tuos amerikiečius, kurie panašūs vienas į kitą kaip du vandens lašai: senyvas amžius, ligų nustekentas organizmas, nutukimas, dingęs džiaugsmas gyvenimu ir vienintelė rūpima pramoga - gulėjimas prie televizoriaus su nesibaigiančiomis nesveiko maisto atsargomis.
Remiantis statistika, JAV sostinėje gyvena ne daugiau kaip vienas milijonas žmonių. Juos galima suskirstyti į tris grupes pagal užimtumą: studentai, imigrantai iš įvairių pasaulio šalių ir diplomatai.
Trečdalį Vašingtono gyventojų sudarantys politikai ir valdininkai - geriausi Amerikoje savo sričių specialistai, atvažiavę į Vašingtoną dirbti tėvynės labui.
Anksti rytą į darbą skubančių "baltųjų apykaklių" nepamatysi per visą dieną, mat Kapitolijuje, kur posėdžiauja kongresmenai ir senatoriai, bei kitose federalinio lygio institucijose verda savas gyvenimas.
Turistams nėra demonstruojamos ten dirbančių žmonių darbo sąlygos, nors pasižiūrėti tikrai yra ką: po didžiuliais daugiaaukščiais pastatais įsikūrę ištisi mini miestai su tik darbuotojams skirtomis parduotuvėmis, barais ir net kirpyklomis. Maža to, pagalvota ir apie žmonių judėjimą, todėl kelias atokiau viena nuo kitos esančias žinybas jungia po žeme kursuojantis traukinukas...
Šie žmonės - tik dalis visų Amerikos valdininkų. Įsivaizduokite, kad federaliniame ir valstijų lygiais Amerikoje, kurioj gyvena per 200 milijonus žmonių, valstybės valdyme dalyvauja kiekvienas vilnietis. Tada suprasite, kokios apimties yra biurokratinis Amerikos aparatas, talpinantis mažiausiai pusę milijono tarnautojų nuo aukščiausio federalinio vyriausybės lygio iki vadinamųjų grafysčių, miestų, priemiesčių ir mokyklų apygardoms vadovaujančių valdybų. O kur dar visoje Amerikoje veikiančios 17 600 policijos organizacijų!
Stebuklingi žiedai
Balandžio mėnesio pradžia, ko gera, vienintelis laikas, kai Vašingtone vadinamosios "baltosios apykaklės" tampa nebepastebimos, nes į turistų gausiai lankomą Amerikos sostinę atvyksta ne įprastai daug, bet labai daug žmonių ir iš kitų JAV valstijų, ir iš kitų pasaulio valstybių.
Kovo mėnesio pabaigoje Vašingtone pradeda žydėti sakūros - japoniškos vyšnios. Tūkstančiai medžių papuošia miestą stambiais ir kvapniais žiedais vos kelioms savaitėms ir beveik šimtmetį simbolizuoja pavasario ir turizmo sezono pradžią visoje Amerikoje. Tam, kuris sugalvojo sakūrų žydėjimą paversti kone pasaulinio masto švente, - už paprastą, bet genialią idėją norisi nuoširdžiai paspausti dešinę...
Sakūros į Vašingtoną buvo atgabentos 1912 metais, kai Tokijo meras, sužinojęs, kad tuometinio JAV prezidento Viljamo Tafto žmona dievina vyšnias, padovanojo miestui 3 tūkstančius sodinukų. Tiesa, II pasaulinio karo metais, kai Japonija tapo Amerikos priešu, tik iš antro karto sėkmingai prigijusius medelius norėta sunaikinti, tačiau miestiečiai vis dėlto nusprendė į politinius konfliktus augalų nevelti.
Prasidėjus sakūrų žydėjimui, Molas - žalioji Vašingtono zona, tampa panašus į klaipėdietišką (bet blaivią) Jūros šventę: skverai, parkai apgulti žmonių, iškylaujančių šeimomis, klasėmis, grupėmis ir net darbo kolektyvais.
Tokiais šventiniais savaitgaliais tampa itin sunku patekti į daugelį muziejų tiems, kurie iš anksto internetu neužsisakė bilietų. Įdomu tai, kad įėjimas į daugelį muziejų yra nemokamas, tačiau bilietai reikalingi siekiant išvengti tūkstantinių spūsčių. Didžiausios turistų eilės nusidriekia prie Nacionalinės meno galerijos, indėnų bei šnipų muziejų ir nacionalinio kosmonautikos muziejaus. Beje, ar ne keista, kad garsaus Sovietų Sąjungos kosmonauto Jurijaus Gagarino pažymėjimas ir skafandras yra saugomi ne Maskvoje, o Vašingtone?
Bus daugiau
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą