Tik išlipusi iš autobuso Dharmasaloje, mano bendrakeleivė nusistebėjo: "Čia net parduotuvės su langais"... Iš tiesų tibetiečių apgyventas kaimelis 1750 metrų aukštyje virš jūros lygio labai skiriasi nuo induistinės Indijos. Čia vėsiau (kovo viduryje apie 25 laipsnius šilumos dieną, o vakare reikia šiltų drabužių), tvarkingiau, civilizuočiau, pigus pragyvenimas, niekas neapgaudinėja.
Ir žmonės čia visai kitokie. Moterys rengiasi nacionaliniais drabužiais - puošniomis šilkinėmis palaidinėmis, tamsiais vienspalviais sarafanais, ant kurių rišasi spalvingas austas prijuostes. Vyrų dauguma - į tamsiai raudonus audeklus susisupę vienuoliai, kurie ne tik gyvena atsiskyrėlišką gyvenimą ir laikosi regulos, bet ir aktyviai dalyvauja miestelio gyvenime - vaikšto po parduotuves, valgo kavinėse, linksminasi koncertuose. Ir kaip jie viską suderina? Ne vienuoliai vyrai atrodo kaip iš filmų apie indėnus - aukšti, ilgais juodais plaukais, tik apsirengę stilingai, pagal vakarietišką madą.
Kovo mėnesį Dharmasaloje - dar neprasidėjęs turistinis sezonas (turistai čia plūsteli gegužę), tad apsigyventi viešbutyje su nuostabiu vaizdu į kalnus už 200 rupijų (apie 7 litus) problemų nekilo. Viešbučių čia daug, visi tvarkingi ir švarūs. Viešbučio kavinėje bei miestelio restoranuose savaitę laiko mėgavomės puikiu vegetarišku maistu.
Prie kavinių daug kur išklijuoti plakatai, skelbiantys: "Gyvūnai - ne maistas, gyvūnai - draugai", tačiau pirmą kartą Indijoje Dharamasalos alaus bare išvydau, kaip vietinės merginos kerta skrudintus vištos sparnelius, užgerdamos alumi. Beje, ko gero, niekur kitur pasaulyje neteks paragauti alaus, pavadinto "Godfather" (vos ne Tėve mūsų...)
Vienoje miestelio kavinėje įsikūrė savotiškas turistų kultūros centras. Kiekvieną vakarą visi čia renkasi į gyvos muzikos "jam session". Dainuoja ir groja, kas kaip moka, po vieną ir visi kartu. Prie vieno stalo susėda klajūnai iš Kanados, Prancūzijos, Anglijos, Tailando, Belgijos... ir po penkių minučių vadina vieni kitus draugais. To, ko gero, labiausiai pasigendu grįžusi į Lietuvą.
Krikščioniški stebuklai
Mano draugė domisi ir žavisi budizmu. Dharmasala buvo pagrindinis jos kelionės į Indiją tikslas. Rytą vakarą ji vis bėgdavo į tibetiečių vienuolynus, lindo į Tibeto biblioteką studijuoti mandalų albumų. Aš, apžiūrėjus budistinę Kalachakra šventyklą, pavargusi nuo teatrališkų, triukšmingų vienuolių debatų, pareiškiau, kad sekmadienį mieliau dalyvaučiau indų krikščionių pamaldose šiame miestelyje esančioje Švento Jono bažnyčioje.
Anglikoniško stiliaus bažnyčia pastatyta Pirmojo pasaulinio karo metu čia žuvusiems Anglijos kareiviams. Aplink ją - tokio pat stiliaus kapinės. Bažnyčios viduje dar stovėjo prakartėlė, nors už savaitės visi pasaulio krikščionys laukė Velykų.
Bažnyčios klebonas vėlavo 15 minučių. "Mano laikrodis blogai rodo", - nerūpestingai atsiprašė įjungdamas magnetofoną. Jis - vienintelis šios bažnyčios tarnas, nėra nei choro, nei vargonininko, krikščioniškos giesmės skamba iš kasečių, joms pritaria patys tikintieji.
Atėjome į mišias laiku. Be mūsų, į bažnyčią susirinko keletas vietinių moteriškių, emigrančių iš Anglijos, grupelė turistų ir keletas indų vyrų.
Visiems susirinkusiesiems kunigas išdalijo lapus, kuriuose angliškai surašytas stebuklingas jo išgijimas, įtikėjimas Dievą bei pasaką primenanti šv. Jono bažnyčios istorija. Neva čia anksčiau vaidenęsi žmonių verksmai, girdėdavęsis didžiulis beldimas, lyg pats velnias norėjęs šventyklą sunaikinti... 1975 m. į šventyklą atsikėlęs kunigas čia gyvendavęs dieną naktį, melsdavęsis ir tikėjimu nugalėjęs savo baimę ir vaiduoklius... Panašios stilistikos buvo ir kunigo pamokslas, o pačios pamaldos vyko pagal protestantišką ir lengviausiai visų tautybių atstovams suprantamą tradiciją - giedant giesmes.
Į kalnus!
Pakylėtos dvasios grįžusi iš bažnyčios, jau negalėjau nustygti vietoje - į Himalajų aukštybes veržėsi ir kūnas. Tądien, kai susiruošėme eiti į klanus, įvyko stebuklas - dangus nušvito ir buvo saulėta visą dieną, nors dieną prieš tai lijo, ir po dienos - vėl. Beveik patikėjau kalnų žygeivių prietaru, kad kalnai atsiveria tiek, kiek nori, ir tiems, kam nori. Himalajai mus priėmė!
Žygis į 2827 m. aukščio Triud viršukalnę nėra didelis, apie 7-10 kilmoterų, tačiau tuo metų laiku jį komplikavo stora, tirpstanti ir apledijusi sniego paklotė viršuje. Žygis į kalną - tai nuostabi pažintis su šio krašto gamta.
Pirmoji žygio atkarpa man labai priminė mūsų pajūrį, Nidą. Iš lėto kyli į kalną puikiu pušų miško keliuku. Tik po medžius šokinėja ne rudosios voveraitės, o baltai pilkšvos snieginės beždžionės, virš galvų skraido ne kirai ar varnos, o spalvingi fazanai. Sako, kad šiose vietose galima sutikti ir juodąją mešką, bet mums nepasisekė. Užtat vos išėjus į kalnus, mus pasivijo du draugiški šunys ir tarsi angelai sargai lydėjo iki pat viršūnės.
Palypėjus aukščiau, pušis keičia kedrai, ąžuolai ir šimtamečių rododendrų giraitės, kovo mėnesį trykštančios kone delno dydžio pilnaviduriais raudonais žiedais. Pakeliui praeiname keletą induistinių šventyklėlių-koplytėlių, tarp medžių plazdenančios spalvingos vėliavėlės - ženklas, jog netoliese gyvena vienuolis atsiskyrėlis.
Kalnų gruntas iš smiltainio keičiasi į saulėje spindintį žėrutį. Atidesnė akis pastebi budistiniais ženklais, mandalomis išraižytą pakelės akmenį. Takas nėra klaidus, kai kyla abejonė, kur sukti, dažnai pagelbėja kalnų kavinių nuorodos. Jos - vieninteliai šio kalnų kelio ženklai.
Pusiaukelėje esančios kavinės "Major View cafe" šeimininką sutikome semiantį vandenį iš kalnų šaltinio. "Jūs lipkite iš lėto, neskubėkite. Kai ateisite - būsiu išviręs iš šio vandens arbatos. Kokios norėtume - su citrina, imbieru ar pienu?". Štai taip dėmesiu ir rūpesčiu apgaubia Indijoje vietiniai kiekviename žingsnyje.
Kalnų kavinėje dar gana ankstyvą rytą jau sutinkame porą kalnų žygeivių - prancūzą ir belgę ir iki viršūnės jau keliaujame visa komanda. Kavinės savininkas įspėja, kad sniego dar per daug, pavojinga, tačiau pasitikime patyrusiu alpinistu iš Prancūzijos. Kartais smegdamos į sniegą iki kelių, viršukalnę pasiekiame saugiai ir sėkmingai.
Žmogui, nebuvusiam kalnuose, neįmanoma nusakyti jausmo, kuris suspaudžia širdį ir protą, pasiekus viršukalnę, neįmanoma nei vaizdu, nei žodžiu perteikti kalnų grožio ir dvasios. Visi pasaulio miestai yra niekas prieš gamtos kūriniją.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą