Viskas dėl sąnarių
Veterinarijos gydytojas Linas vyko į Jungtines Amerikos Valstijas ne bimbinėti, o studijuoti gyvūnų kelio sąnario chirurgiją.
"Iš tiesų didelė mūsų darbo dalis yra su gyvūno šeimininku. Nors gelbėji augintinio gyvybę, bet nemoki išklausyti - tavęs nelaikys profesionalu. Veterinaras galėtų gydyti ir žmogų, nes jis yra primatas", - juokėsi Linas.
Mokymuose dalyvavo veterinarijos gydytojai iš įvairių pasaulio šalių, po teorinių paskaitų per dieną vyko keturios operacijos. Kaip "pasiūti" naują sąnarį ketverto lietuvių grupė išmoko "mintinai". Lietuviams, laimėjusiems projektą, 80 procentų mokymų, kelionės ir viešbučių išlaidų padengė Europos Sąjungos struktūriniai fondai. Dėstė geriausi Amerikos specialistai: didžiuliame viešbutyje prie konferencijų salės operacines įrengė akimirksniu: steriliai plėve aptraukė lubas ir sienas, išvedžiojo vamzdelius - stok, ir operuok. Tiesa, vaizdelis priminė Rembrandto paveikslą "Anatomijos pamoka", nes veterinarai praktikavosi preparuodami gyvūnų lavonus.
"Kosmonautai"
"Į nedidelį Orlando miestą atskridome savaite anksčiau adaptuotis, nes kitame pasaulio krašte laikas 7-iom valandomis atsilieka nuo Lietuvos laiko",- pasakojo Linas, per tą laiką aplankęs Sivaldo miesto pramogų centrus, kino studiją "Universal" ir Kenedžio kosmodromą.
"Ten viskas daroma iš žmonių išmelžti pinigams, tačiau suteikiamas maksimalus malonumas. Kenedžio kosmodrome galėjai pasijusti skrendąs tikru lėktuvu nuo pat jo pakilimo akimirkos. Taigi pabuvome "kosmose". Didelę teritoriją apvažiuoji autobusu, kad pamatytum iš tolimų erdvių sugrįžusių raketų modelius, apžvalgos aikšteles, oreivystės prietaisus. Nustebino, kad Rusijoje panašiame muziejuje nė neužsimenama apie amerikiečių oreivius, o ten didelė salė skirta rusų kosmonautui Jurijui Gagarinui",- sakė pokalbininkas.
Pelkių egzotika
"Orlande labai drėgna, vietos gyventojai mus įspėjo apie "15-os valandos lietų". Rytą pavėsyje - 35- 37 laipsniai karščio, paskui prapliumpa liūtis, ir vėl kepina saulė. Būni verdančiame garų puode, todėl orlandiečiai iki 16-17-os valandos tūno po kondicionieriais. Baisiausias karštis kankina nuo birželio mėnesio antros pusės.
Didžiausią įspūdį man paliko pelkės ir aligatoriai. Laivukuose su oro propeleriais sėdi kapitonai ir siūlo lyg ir nemokamai pasižvalgyti po pelkes. Išplaukus paprašo susimokėti, o jei nepatinka - gali išlipti. Pelkės egzotiškos - neįkelsi kojos. Matai, kaip varlės dydžio vėžliai "deginasi" saulėje. Paplūdimyje yra įspėjimų, kad vėžlius gąsdinti ir liesti draudžiama.
Įvairių rūšių ereliai pelkėje gaudo laimikį. Tupi medyje ir kapoja beveik savo dydžio žuvį. Žmogui žvejoti pelkėse nerekomenduojama, kaip ir merkti rankas į vandenį. Neįgudusia akim nė nepastebėsi prie laivelio išnirusių poros akių ir nosies; aligatoriai nedideli, apie pusantro metro. Gali trumpam pavaikštinėti po 10-ies metrų salą, bet saugokis nuodingų gyvačių."
Virškinimo ypatumai
"Amerikiečiai labiausiai rūpinasi savo virškinamuoju traktu. Valgo labai daug ir skaniai. Kai lankiausi ten prieš dvidešimt metų, mačiau daug storų rūkančių žmonių. Šįkart pamatyti rūkalių buvo retenybė. O storėja amerikiečiai labai įdomiai. Lietuvis paprastai turi didelį "alaus" pilvą, anie - galingą sėdynę. Eina moteris, turinti normalių proporcijų taliją, o į apačią išplatėja. Net vaikų būryje matai, kad apvalėja dar mažos mergaitės. Nežinia, ar dėl to kalta mityba, gėrimai su burbuliukais, ar gyvenimo būdas. Greitojo maisto barų daugiausia yra prekybos centruose, juose gali pasirinkti japoniško, kiniško, itališko maisto. Už 8 -10 dolerių prisikrausi ko ir kiek nori.
Niekur Europoje nemačiau tokių išblizgintų tualetų su oro gaivikliais, prausyklomis, jie nemokami. Kaip, beje, tik čia yra ir šeimyninių tualetų."
Pramogų verpetas
"Amerikiečiai perka metų abonementą ir į pramogų parkus su šeima vaikšto kiekvieną savaitgalį. Vaikštinėja po žvėryną, stebi delfinų pasirodymus, lapiukų "vaikų darželį". Amerikietiški kalneliai - dešimties aukštų namo dydžio, ir jie ten patenkinti kratosi.
Kino studijoje "Universal" pamatysi bet kurį Holivudo filmą ir jo kūrimo procesą, istoriją. Užėjęs į kabiną, patekau į Simpsonų pasaulį: sėdi pririštas prie kėdės, ir esi taip vartomas, kad net nesmagu. Patenki į "Juros periodo parką", su keliolikos žmonių grupe sėdi į laivelį, įplauki į didžiulį pastatą, kur riaumoja, spjaudosi ir "puola" dinozaurai. Pagaliau pakelia į 10-ies metrų aukštį ir skrendi per vandenis su purslais: išlendi šlapias iki paskutinio siūlo. Gali "patirti" žemės drebėjimą, pasišiurpinti Hario Poterio pilyje.
Pirmąjį vėlų viešnagės vakarą perėjome nebrangių parduotuvėlių ir atrakcionų gatvę. Ten ant durų nėra nurodytas darbo laikas: kiek klientų yra, tiek ir dirba. Esu kantri muzikos gerbėjas, tad kaubojiškų reikmenų parduotuvėje nusipirkau dar vieną skrybėlę savo kolekcijai. Jei pas mus "Wrangley" džinsai kainuoja 300 litų, ten juos gauni už 35 dolerius. Pas mus po drabužių parduotuves pravaikštai kiaurą dieną piktas ir nieko nenusiperki. Orlande dvi valandos "šopingo" pralėkė su malonumu."
Būdas amerikiečių
"Jiems komunikabilumas turbūt įaugęs į kraują kaip marketingo ir vadybos pagrindai. Įžengus krautuvėn, šypsosi, klausia, kaip gyveni, nors mato tave pirmą kartą. Atsakymo gal ir nelaukia, bet vis tiek pakelia ūpą. Sako: "Tau ant ausies musė, leisk, nuimsiu." Jeigu nesupranti angliškai, jie pirštais, kojomis, mimika, gestais stengiasi parodyti, ką nori pasakyti. Dar nesupranti - kitaip pateikia klausimą.
Mūsų viešbutyje dirbo lietuvė, o parduotuvėse dirba labai daug rusų. Kartą rusas taksistas įspėjo, kad nesėstume į juodaodžio taksi. O kai įsėdome į labai juodo ir didelio žmogaus automobilį, šis parvežė mus atgal perpus pigiau negu "brolis" rusas.
Su vienu amerikiečiu susibičiuliavome prie vyno taurės, susitarėme, kad ateisime kitą dieną su reikalu. O jis ir sako: "Aš jus pirmą kartą matau!" Tai mes dalykinius reikalus sprendžiame pirtyje; su amerikiečiu susitarsi tik oficialioje aplinkoje. Laisvalaikiu išsprūdę pažadai nieko verti.
Išblizgintame Orlando centre yra gal aštuonetas dangoraižių ir žiūrėti nėra į ką. Seniausi pastatai gal 50-ies metų, nes ir tos Amerikos istorijos - vos du šimtai metų. Nedideli individualūs 3 - 4 kambarių namukai mažuose sklypuose, kuriuos ne uraganui, o meškai smarkiau papūstus - nuneštų. Stato iš pigių medžiagų, šildyt nereikia, nebet šaldyti. Baseinas beveik prie kiekvieno namo, už jį pagal sutartį privalai sumokėti, kaip ir už apsaugą, sukūrinę vonią, gėlynus.
Amerikiečiai labai gerbia įstatymą. Jeigu pas mus gali išsisukti, ten policininkui nepasiūlysi 50-ies dolerių, nepaprašysi bičiulio, kad "ištrauktų". Orlande nėra pėsčiųjų perėjos nei šaligatvio. Dideli atstumai, tad į parduotuvę teks važiuoti. Kelio ženklai labai aiškūs.
Toje Amerikos dalyje sunkmečiu užsidarė didelės gamyklos. Kas neturėjo pinigų, jų ir neturi, kai kurie vidutiniokai "nubiednėjo", turčiai prarado 10 procentų turto, bet vis tiek jo turi daug. Patiko per televiziją išgirstas posakis: "Europoje krizė tęsiasi."
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą