„Nepaprasta“ paslaptis
Eksperimente, trukusiame keletą mėnesių, dalyvavo apie 600 savanorių. Iš pradžių organizatoriai paprašė jų išsamiai papasakoti apie savo gebėjimus ir įvardyti svarbiausią savo teigiamybę. Be to, jie buvo klausiami, ar jaučiasi laimingi. Antrajame etape dalyviams buvo pasiūlyta per savaitę bet kokia forma pritaikyti savo gebėjimus ir talentus kasdieniame gyvenime. Po tam tikro laiko jie vėl užpildė anketas ir paaiškėjo, kad kone visi pasijuto laimingesni. Be to, taip jautėsi ir po mėnesio, ir dar ilgai eksperimentui pasibaigus. Kur čia paslaptis? Atrodytų, bet kuris žmogus pats galėtų susivokti, kad reikia pritaikyti savo gebėjimus gyvenime, išreikšti save. Bet ne viskas yra taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.
„Primesta“ laimė
Vaikystėje mums diegiami tam tikri principai ir prioritetai, kurių daugelis laikosi ir suaugę. O dar formuojami tam tikri pomėgiai ir pratinama prie tam tikros veiklos. Pavyzdžiui, vaikas yra užrašomas į muzikos mokyklą, dailės studiją, šokių būrelį, sporto treniruotes ir paskui džiaugiamasi jo laimėjimais. Moksleiviams samdomi repetitoriai, jie skatinami laimėti olimpiadose. O viso to iniciatoriai paprastai būna tėvai arba pedagogai, ir tik retai - patys vaikai. Laikui bėgant vaikas pradeda nuoširdžiai tikėti, kad pats nori vienokios ar kitokios veiklos, mokytis vieno ar kito dalyko, ypač jei jam sekasi.
Profesija pasirenkama taip pat. Jei mokykloje geriausiai sekasi matematika ir fizika - laukia aukštoji techninės pakraipos mokykla. Gerai rašėte rašinėlius - reikia mėginti stoti į filologiją. Gražiai piešiate - o kodėl nemėginti patekti į Dailės akademiją? Ir nesvarbu, kad jūsų tai visai netraukia. Už jus viską nusprendė jūsų aplinka. O širdis trokšta kažko kito - pavyzdžiui, norėtumėte keliauti arba kirpti šunis...
Tėvai, linkėdami gero savo atžaloms, neretai jiems pataria imtis to, kas yra prestižiška arba garantuoja duonos kąsnį. Pavyzdžiui, programuotojo profesija jiems atrodo „patikimesnė“ negu, tarkime, dailininko dizainerio, kuris gyvena tik iš užsakymų. Būti teisininku arba ekonomistu yra prestižiškiau negu elektriku arba kirpėju... Toli gražu ne kiekvienas drįsta „sukilti“ prieš tėvus, ypač ankstyvoje jaunystėje. Todėl įgyvendiname svetimas, o ne savo svajones, užsiimame tuo, kas suteikia galimybę užsidirbti arba yra vertinama visuomenės, o ne tuo, ko iš tiesų norime. Kai kas apskritai gėdijasi prisipažinti, kad turi talentų. Pavyzdžiui, kad gražiai dainuoja arba kuria eilėraščius. Jie mano, kad tai - nerimta veikla ir jos praktiškai nepritaikysi. O juk būtų galima dalyvauti saviveikloje arba prisidėti prie vietos literatų sambūrio, kuris vienija tokius pačius žmones kaip jūs! Kai kas net bijo pasirodyti esantys geraširdžiai, nes yra įsitikinę, kad iš jų bus juokiamasi. Todėl nesiryžta kam nors padėti net labai to norėdami. Yra ir tokių, kurie vengia bendrauti, nors puikiai moka klausytis ir užjausti. Kitaip tariant, mes bijome būti savimi, kad neatrodytume blogiau aplinkinių akyse.
Pradėti nuo mažų dalykų
Bet kaip rodo eksperimentas, išties laimingi jaučiamės tuomet, kai darome tai, kas atitinka mūsų vidinius poreikius. Todėl pradėkite bent nuo smulkmenų! Pamėginkite pasireikšti artimųjų arba draugų būryje, svečiuose arba ten, kur jaučiatės laisvai. Blogiausiu atveju vykite ten, kur jūsų niekas nepažįsta - niekas nenusistebės dėl jūsų metamorfozės! Aišku, niekas jūsų neįkalbinėja skubiai keisti profesiją arba išvykti į kelionę aplink pasaulį, kad galėtumėte visiškai patenkinti savo poreikius. Galima pradėti nuo mažų dalykų - užsirašyti į kokius nors kursus, atrasti naują hobį, tiesiog rasti bendraminčių, bent internete... O vėliau bus matyti. Anksčiau ar vėliau pastebėsite, kad jūsų gyvenimas ėmė keistis į gerąją pusę, o patys jaučiatės gerokai laimingesni.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą