Yra buvę ir taip, kad žiema prasidėdavo vasario mėnesį, staigiai, per savaitę užraukdavo vandenis, duodavo porą savaičių žieminės žvejybos ir ramiai numirdavo atlikusi pareigą.
Bet šiemet taip nebus. Žiema šiemet ateis birželį ir laikysis iki menamos pasaulio pabaigos, kurią sugalvojo majai. O gal ne majai, šiaip kažkokie šunkaros astrologai, o kaltę suvertė majams. Pagyvensim - pamatysim. Su naujais šlapiais 2012 metais!
Trumpai apie žvejybą
Paskutiniame praėjusių metų puslapyje buvau beveik pasižadėjęs sau pirmąją naujų metų dieną imti spiningą, driblinti prie Minijos ir pažymėti lašišinių žuvų žvejybos draudimo pabaigą. Simboliškai. Užmesdamas blizgę bent kelis kartus į vandenį ir tuo atseit atlikdamas kažkokį tik man vienam reikalingą ritualinį aktą. Nenuėjau. Nes Minija vis dar kėsinasi ateiti pas mane pati. Su visais piktais ir drumzlinais vandenimis. Palauksiu, kol galėsiu blizgę užmesti nuo slenksčio. Spręsdamas iš orų, turiu vilčių.
O vėjas, gyvatė, vis nerimsta ir žudo bet kokias mano viltis pažvejoti jūroje. Gaudyti stintas nuo krantinės? Ten ir be manęs pilna alkanų. Stabiliai ir visada daug. Štai ta bjaurioji dalis, kai keletui skaitytojų, kurie galbūt laukia kokių nors žinių apie kibimą savaitgaliui, kai apie kibimą negali pasakyti nieko patikimo. Vandenis valdo stichija, ir nieko tu čia, žmogeli, nepaveiksi. Sėdėk ir lauk geresnių orų.
Kaip variantas, sakyčiau, yra Malkų įlanka, bet jau ta Malkų įlanka ir taip dažnai čia minima.
Todėl sakau atvirai - nežinau, nežvejoju. O kad pridengčiau raustančią sąžinę, sugalvojau priežastį: sergu. Negaliu žvejoti, nes persivalgiau šviežių aviečių.
Nepamirškim jauko
Kada nors nuslūgs upių vandenys, kada nors nurims vėjai ir bus galima kibti į daugelį žvejų žiemą gelbėjančias kuojas ir plakius. Šiai faunai suvilioti ir sugundyti reikalingas jaukas.
Žiemą su jaukais persistengti neverta - žuvų apetitas, kitaip nei mūsų, žinduolių apsirijėlių, šiuo metų laiku yra stipriai sumažėjęs. Tas kiekis, kurį suversdavome į vandenį vasarą, per pusvalandį pamaitins visą žvejybos vietoje esančių žvynuočių populiaciją ir dar liks savaitei. Todėl reikia labai atsargiai...
Jaukinimo masėje jauko turi būti turbūt ne daugiau kaip 50 procentų. Visa kita - balastas.
Žvyras, kurmiarausio žemė. Priklausomai nuo žvejybos sąlygų. Būtinai žiupsnelis druskos. Šaltame vandenyje padeda. Pagal galimybes vertėtų keisti žvejybos vietą.
Žiemą neapsikrauname įvairia papildoma "galbūt prireiks" amunicija, todėl neturėtų būti sunku kas porą valandų paėjėti keliasdešimt metrų pakrante į kitą perspektyvią vietą. Žvyro ir kurmiarausio žemės susiorganizuoti nesunku. Viskas atvira ir nesušalę.
Jeigu esate beviltiški miesčionys ir nežinote, kaip atrodo kurmiarausis - atvažiuokite į mano sodybą, parodysiu ir duosiu dovanai. Pas mane kažkokios pagreitintos evoliucijos būdu užsiveisė kurmiai mutantai. Kurmiarausiai - pusmetrio aukščio. Vienas kurmio kalnas - vienas didelis kibiras puikios žemės. Nors pats imk ir valgyk. Ko gero, taip ir reikės daryti, jei Minija nenuslūgs ir negalėsiu pasigauti keleto plakių varganam pietų stalui.
Stintos kitaip
Kažkada, dar anais ikikriziniais laikais, esu rašęs apie originalią stintų žvejybą paplūdimyje. Nereikia meškerių, nereikia šalti prie krantinės ar ant ledo. Nereikia masalų. Reikia tik sulaukti tinkamų sąlygų. O sąlygos kaip ir aną žiemą gana panašios. Tada irgi nebuvo normalios žiemos, nebuvo ledo ir gana dažnai pūsčiojo pikti skersvėjai. Tik reikia dar šiek tiek palaukti, bent mėnesį, kol stintos labai intensyviai pradės plūsti į nerštavietes.
Tada susiklosčius "velniaižinokokioms" aplinkybėms, kurių niekas negali prognozuoti, galima absoliučiai originaliu būdu susigauti stintų. Paprastai daug. Bus ar nebus sąlygos šioms aplinkybėms - niekas nežino. Tiesiog perlipus per žiemos vidurį verta nepatingėti ir pučiant linksmam 15-20 m/s vakarų ar panašios krypties vėjeliui pasivaikščioti jūros pakrante. Melnragėje. Galima bandyti ir Giruliuose. Priklauso nuo vėjo krypties. Reikalas paprastas.
Kažkodėl kartais atsitinka šitaip, kad stintos ilgai malasi jūros pakrantėje, nenori lįsti į Kuršių marias ir drožti ten, kur joms ir reikia - Nidos pusėn, kad susikauptų prieš sunkų ir atsakingą neršto aktą. Dideli stintų būriai malasi priekrantėje, ir nors tu ką... Be abejo, maldamosi jos pavargsta ir praranda, kaip sakydavo sovietinių kinematografijos šedevrų herojai, budrumą. Tokiu momentu papūtus rimtesniam vakarų krypčių vėjui, bangos nusilpusias stintas meta į krantą. Eik ir rink. Gyvas, kvepiančias, tikras tautines stintas. Ko reikia, kad taip būtų - nežinau. Aiški tik viena sąlyga - vėjas. Bus ar nebus tuo metu nesulindusių į marias stintų - neaišku.
Vienaip ar kitaip, prarasite nedaug - tik truputėlį laiko. Kita vertus, gausite daug daugiau. Jei nebus stintų - pakvėpuosite tikrai švaresniu oru nei kancerogeninių dyzelinių variklių pritvinkęs miesto dvokas.
Jei pasiseks ir bus stintų - gausite dukart daugiau. Gryno oro dozę ir vakarienę. Galbūt dar šlapias kojas, nedarbingumo lapelį ir teisę drybsoti prie televizoriaus nebadomam piktais žmonos žvilgsniais. Argi neverta surizikuoti?
[email protected]
Pastabesni jau pastebėjo, kad puslapio apačioje skelbiamas elektroninio pašto adresas [email protected]. Jis skelbiamas ne šiaip sau, o yra skirtas skaitytojams, turintiems ką pasakyti. Taip pat skaitytojams, norintiems ką nors padovanoti, tarkime, nenaudojamus žvejybos įrankius kokiam vaikų žvejų būreliui. Tokių Klaipėdos rajone ir mieste turime, ir jie tikrai nepertekę žvejybos įrankių. Be abejo, yra žvejų, kurie moka rašyti ir turi ką papasakoti kitiems. Gal net ir nori. Norite parduoti - prašom. Norite pirkti - irgi. Turite ką pareklamuoti - į tai pažiūrėsim humaniškai, laikai nelengvi. Yra rimtų trofėjų nuotraukų - siųskit; jeigu tai tikrai trofėjai - ras vietą puslapyje.
Ne "stroganina"
Ką veikia žvejys, kai nežvejoja? Dažniausiai valgo, miega ir dar ką nors. Tiesa... kartais dirba. Jei turi kur. Dažnai vienas kitas nukrypėlis žvejybą bando kompensuoti žuvies patiekalų gaminimu. Iš pirktos žuvies. Vienas paprastas ir greitas receptėlis. Skanus ir gana egzotiškas.
Reikės skumbrės. Šaldytos, nes iš kur tu gausi šviežios. Pabandyti užteks vienos, jeigu patiks - jų pilnos parduotuvės. Galima bus įsigyti dvi.
Skumbrę gražiai, neskubėdami atlaidiname iki normalios konsistencijos, kol ji bus tinkama apdoroti. T. y. neverta atšildyti iki kambario temperatūros, geriau apdoroti, kol ji dar kiek sušalusi.
Išilgai perpjauname, išimame stuburą ir pagal galimybes kitus kaulus. Tada atšildome iki normalios temperatūros ir abi puses apibarstome gana dideliu kiekiu smulkiai supjaustyto česnako, pipirų, druskos ir lauro lapų. Kitokių prieskonių dėti neverta, nors kas žino... gal galima ir pažaisti.
Abi pusės sudedamos kaip buvo, stipriai suspaudžiamos aprišant tvirtu siūlu arba virvute (nenaudokite izoliacinės juostos, šaltyje vis tiek atšoks, be to, skonis bjaurus). Palaikome bent 6 valandas.
Paskui visą šitą kompoziciją kišame į šaldymo kamerą ar šaldiklį maždaug porai parų. Po poros parų ištrauktą skumbrę geru peiliu atpjauname tiek griežinėlių, kiek žadame suvalgyti. Kitką - atgal į šaldiklį.
Labai tinka sumuštiniams, superfantastiška su karštomis bulvėmis. Kai kurie neišprusę individai šitą reikalą kažkada vadindavo "stroganina" - firminiu Rusijos užpoliarės patiekalu. Tai nėra "stroganina". Tai jos lietuviška parodija. Bet skani.
Orai nesikeičia
Orai kaip visada bus prasti ir nepalaikantys žvejybos. Smulkiau galite pasiskaityti ankstesniuose puslapiuose nuo maždaug praėjusių metų lapkričio vidurio.
Myndė
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą