Klausiama ką – jei tik būtų įmanoma – norėtų pakeisti meilės fronte, mokslininkė įvardija geismo prigimtį. Jos teigimu, su meile daugeliu atvejų elgiamasi kaip su verslo objektu – moterys ir vyrai labiausiai geidžia to, kas visiškai nekuria santykių pilnatvės, tačiau žada pelningą sandėrį. Emocine, socialine ar finansine prasme – tai nebesą taip svarbu.
„Ši mąstymo specifika veikiausiai glūdi žmogiškoje prigimtyje. Pasirinkus fiziologiškai „teisingą“ partnerį sukuriama galimybė įtvirtinti savo genofondą. Palankios socialinės ar fiansinės aplinkybės užtikrina, kad šis planas bus įgyvendintas kryptingai ir be trukdžių. Vakarų kultūroje geidžiama objekto, kurio pavydima, kuris atitinka to meto visuomenės normas ir kuris, remiantis tomis normomis, yra aukštinamas. Visada bus vyrų, kurie geis, visada atsiras moterų, kurios labiau už viską trokš būti geidžiamos“, svarsto E. Illouz.
Ar mokslininkė mato alternatyvą įsigalėjusiam santykių modeliui? E. Illouz atsleidžia, kad jos mėgstamiausia knyga apie meilę yra Nobelio premijos laureato Issaco B. Singerio kūrinys „Vergas“. Joje pasakojama apie žydų kilmės vyrą Jokūbą ir lenkę Kristiną Vandą. Šiame literatūros kūrinyje būtent moteris geidžia vyro ir kovoja dėl jo daugiau nei dvejus metus. Jos nepalaužiamas troškimas vyro galiausiai yra interpretuojamas kaip gili simpatija.
Tačiau ar nėra sunku įsivaizduoti modernią moterį, bėgiojančią paskui vyrą? Panašus pavyzdys iš karto būtų siejamas su savigarbos ir orumo stoka. „Vanda neslepia savo meilės, tačiau neįvelka jos į viską sumenkinantį primityvaus geismo pavidalą. Idėja kovoti dėl moters meilės labai vyriška – veikiausiai todėl, kad tokiu būdu vyras įgyja erdvę pademonstruoti savo gebėjimus. Daugybė patarimų moterims remiasi tokiomis klišėmis, kaip „Kuo vyrui sunkiau, tuo bus geriau“. Geismas paverčiamas grynai techniniu instrumentu“, teigia E. Illouz.
Ne vienoje savo knygoje sociologė pabrėžia, kad šiandienos žmogui tapo kaip niekad svarbu būti mylimam ir geidžiamam. Įsiliejusios į kapitalistinę rinką ir dirbdamos finansų analitikėmis, advokatėmis, žurnalistėmis, viešųjų ryšių specialistėmis, moterys tapo aršių lenktynių dalyvėmis. Visi kovoja dėl išlikimo, visi siekia įrodyti, kad yra geriausi. Nepasitenkinimas savo pasiekimais tapo kasdieniu modernaus žmogaus palydovu. Savivertės jausmas atsidūrė centriniame plane. Anot E. Illouz, jo siekį kartais jau netgi galima vadinti manija. Romantiška meilė – neabejotinai veiksmingas būdas atgauti pasitikėjimą savimi. Kievienas yra tai patyręs: būdamas mylimas, žmogus jaučiasi gražesnis, stipresnis, didesnis, gyvesnis.
Socialiniu atžvilgiu seniau viskas turėjo griežtesnes ribas. Miestietis negalėjo rengtis kaip didikas, kiekvienas žinojo savo vietą, pareigas ir teises. Galia ir turtas ir toliau lemia žmogaus vietą visuomenėje, tačiau šiandien daugelis nebesuvokia kas jie yra ir kuriam sluoksniui priklauso. Meilė geriausiai padeda atsakyti į šiuos klausimus, ji suteikia užtikrintuumo ir saugumo jausmą, tvirtina mokslininkė.
E. Illouz manymu, moderniojoje visuomenėje vyro ir moters susitikimas tapo labai komplikuotas. Tarkime, jei seniau patikimu vyru buvo laikomas tik garbingos šeimos vyras ir tėvas, šiandien labiau atsižvelgiama į jo profesinius gebėjimus ir perspektyvas rinkoje. Vyras savo galią gali išreikšti darbinėje aplinkoje ir nevaržomai rinktis bendravimą su keliomis partnerėmis. Vis dėlto, stipriosios lyties nereikėtų demonizuoti – vyrai neturi geno, lemiančio negebėjimą mylėti, akcentuoja sociologė. Daugelis jų kaip ir moterys ilgisi ilgalaikių ir patvarių ryšių.
Ar susilyginus žmonių įtakai ir finansinėms galimybėms, jie taptų nebe tokie priklausomi nuo meilės? „Meilės poreikis – žmogiškosios prigimties pamatas. Neįmanoma imti ir jį panaikinti. Šiandienos žmogui labiausiai linkėčiau neslėpti savo pažeidžiamumo po savarankiškumo kauke. Mūsų savarankiškumas turėtų padėti geriau jaustis gyvenime, o ne apsunkinti santykius su aplinkiniais“, įsitikinusi E. Illouz.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą