Iki Kalėdų lieka mėnuo

Sunku būtų ieškoti žmogaus akiai pažįstamų tokios akimirkos ženklų ir juos surasti, tačiau jie yra. Visų pirma, tai - tamsa ir trumpa diena. Jeigu ji išaušta lydima saulės, tenka nustebti: kaip žemai saulelė tepakyla virš dangaus krašto! Žemės ašis pasisuko, sakytum - visai nedaug. Tačiau to pakanka, kad saulės spinduliai kristų nuožulniai, mūsų neužgaudami ir nešildydami. Kitokia ir saulės spalva - neliko jos skaidrumo, vakarop ji pagelsta, po to raudona leidžiasi į tolimo miško glėbį.

Užliūliuoti šiltų ir švelnių, sakytum - tikrai nerudeniškų lapkričio orų, mes daug ko paprasčiausiai nematome pasiteisindami, kad visa tai mums nesvarbu: „... diena trumpa? Na ir kas, įjungsime šviesą! Saulė geltona? O ką, ji šiandien švietė?“ Tačiau kai ateina tikrasis trumpiausių dienų metas, visi pripažįstame, kad atsidūrėme ypatingame laike ir ne vienas staiga supratome, kad kažkas gamtoje vyksta. Būtent - toje gamtoje, kur negali nei šviesos įjungti, nei laikrodžio rodyklių sukinėti.

Geriausiai tamsiųjų dienų meto paveikį jaučia gyvūnai. Jie tikrai nežiūri į kalendorių ar laikrodį, jų pojūčiai aštrūs ir visada gyvi. Štai ir dabar, net nežinodami apie savo apsisprendimų prigimtį, jie savo gyvenimus tvarko „žiemiškai“. Kodėl jie tą daro - nepasakytų nė vienas, jei tik mes galėtume jų paklausti, o jie mokėtų mums atsakyti. Štai didysis margasis genys surankiojo visus nukritusius lazdynų riešutus, pasimėgavo gilėmis, o dabar jau atnaujino savo senąsias kankorėžių aižyklas. Kiekviena jų - savotiška „kalvė“, o iš esmės - plyšys medžio kamiene ar šakoje, į kurį genelis įspraudžia atsineštą nuskintą pušies ar eglės kankorėžį. Per dieną taip „apdorojama“ kelios dešimtys kankorėžių, kiekvienam jų paukštis snapu išvarto žvynelius, ištrauko po jais esančias sėklas. Jos mažos, bet labai maistingos - tokiu lesalu paukščiai maitinsis visą žiemą ir jausis gerai.

Savaip paros režimą „sudėliojo“ stirnos - dabar jos tampa aktyvios ir dieną; daug kur laukuose galima stebėti stirnų pulkelius, želmenų laukuose besimaitinančius, po to čia pat sugulusius poilsio. Kai kas mano, kad taip jos išvengia vilkų užpuolimo. Gali būti ir taip. Tačiau iš tikro žvėrys taupo energiją ir kuo mažiau juda. Jie net nežino, kad prieš žiemą toks taupumas yra reikalingas - niekas negali garantuoti, kad žiema bus nešalta, nesnieginga. Mūsų gamtoje žiema visada atlieka patį rūsčiausią darbą: vykdo atranką, išrenka silpnus, paliegusius. Tokiu būti nenori niekas...

Kai kas jau dabar skuba ruoštis Kalėdoms. Dovanas pirktis? Na, tą daryti tikrai ne anksti. Tačiau kai kas į namus jau nešasi eglutę... Žiūriu ir man tampa graudu - ir vėl žmonės kažko nesuprato, nupigino po mėnesio būsiančią didžiausią metų šventę. Juk tada, po mėnesio, eglutė bus tokia įprasta, akys nesustos prie jos. Gal tik dovanėlės, rūpestingojo Kalėdų senelio paslėpto po eglute, suteiks nors kiek džiaugsmo. Tačiau jo galėtų būti kur kas daugiau...