Paslaptingoji senųjų vaistinių alchemija

Skamba makabriškai, tačiau tokie vaistinių preparatų ingredientai būdavo reklamuojami ir parduodami prieš šimtmetį veikusiose Mažosios Lietuvos vaistinėse, kuriose griežtai buvo draudžiama... spjaudyti ant grindų.

Nuo balandžio mėnesio Šilutės Hugo Šojaus muziejuje veikia unikali paroda „Senosios vaistinės“. Apie jos eksponatus ir itin savitas senovinės farmacijos tradicijas „Vakarų ekspresui“ papasakojo viena iš parodos kuratorių, minėto muziejaus Mokslinių muziejinių tyrimų skyriaus vedėja Asta Bartkevičiūtė.

Kaip gimė idėja organizuoti tokią parodą ir kokia yra jos koncepcija?

Šilutės Hugo Šojaus muziejus domisi sveikatinimo temomis: ne vienus metus organizuojamos parodos apie mediciną, didesnei grupei žmonių galima užsisakyti paskaitą „Medicina ir sveikatinimas Klaipėdos krašte XIX a. pabaigoje – XX a. viduryje“.

Šiemet pabandėme pasigilinti į senųjų vaistinių niuansus. Paroda „Senosios vaistinės“ veiks visą vasarą, o atidarėme ją balandžio 9 dieną Pasaulinės sveikatos dienos proga (minima balandžio 7).

Paroda sukurta bendradarbiaujant su Mažosios Lietuvos istorijos muziejumi (Klaipėda) ir Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejumi (Kaunas). Šie partneriai paskolino nuotraukų, fizinių eksponatų. Vaizdą pagyvino ir Šilutės vaistininko Gintaro Verbaus padovanoti „štanglazai“, paskolinti vaistų žinynai, vaistų svarstyklėlės ir spirito aerometras.

Kurdamos parodą pagalvojome, kad būtų įdomu atspindėti pačią vaistinės struktūrą. Lankytojai matydavo tik oficiną – pagrindinę salę. Nuo jų akių būdavo paslėpta koktorija – patalpa, kurioje vaistininkas distiliuodavo vandenį, maišydavo vaistus, tikrindavo receptus, tvarkydavo dokumentus. Tik vaistinės darbuotojai galėdavo užeiti į atsargų, arba materialinį, kambarį, kuriame laikytos vaistingosios, o atskirose rakinamose spintose – stipriai veikiančios ir nuodingosios medžiagos. Būdavo šalta patalpa rūsyje ir sausa patalpa vaistažolėms.

Taip ir sukūrėme parodą. Lankytojas patenka į receptūrinį kambarį – oficiną. Jame galima paragauti vitamino C, kuris gražina odą ir stiprina kūną, ir mėtinių žirnelių, padedančių skilviui (taip tarpukariu vadino skrandį) virškinti. Kampe įrengta vaistinės raštininko ir vaistų gamintojo darbo vieta, o už uždarų durų paslaptimis vilioja materialinis kambarys.

Ant sienų pamatysite, kaip atrodė Vakarų Lietuvos vaistinės prieš 50–70 metų. Barsuko iškamša primena apie liaudies mediciną ir tai, kad vaistinės seniau būdavo puošiamos gyvūnų iškamšomis.

Ar galima įžvelgti būtent Mažosios Lietuvos senųjų vaistinių ypatingų bruožų, kurie skirtųsi nuo kaimyninės Žemaitijos?

Mažosios Lietuvos vaistinėse, kaip ir priklausytų Vokietijos daliai, buvo galima rasti naujesnių vakarietiškų vaistų. Šiame krašte būta ir „drogerijų“ – tai buvo plataus asortimento parduotuvės, kuriose gyventojai galėjo nusipirkti ne tik vaistų, medicininių tirpalų, tvarsčių, bet ir akinių, cukraus, laikraščių, aliejinių dažų, lako, beico, skiediklio, teptukų, alyvos mašinoms ir kt.

Apsilankius parodoje į akis krenta ant sienos pakabintas užrašas „Spiaudyti ant grindų draudžiama“. Kokia jo kilmė?

Lietuvoje vaistinės pradėjo kurtis XVI amžiuje, o Vakarų Lietuvoje – nuo XVIII amžiaus. Jos kurdavosi ne tik miestuose, bet ir miesteliuose – Rytų Prūsijoje viena vaistinė buvo skirta 10 000 gyventojų. Taip pat sakyta, kad atstumas tarp vaistinių turi būti ne mažesnis kaip 7 km.

Daug kur vaistinės įsikurdavo pirmajame namo aukšte. Vaistininkas privalėjo gyventi tame pačiame pastate, kad prireikus jį būtų galima iškviesti ir naktį, tad jis būdavo arčiau nei gydytojas.

Vaistines lankydavo pačių įvairiausių sluoksnių žmonės, o valstiečiai būdavo įpratę savo namuose, esant reikalui, nusispjauti ant grindų. Vaistininkai suprato higienos svarbą ir, stengdamiesi pakeisti tokį nederamą įprotį, ypač savo išpuoselėtose vaistinėse perspėdavo lankytojus, kad čia – jau kitokio lygio įstaiga.

Beje, vietos ypatingumą suprasdavo ir gyventojai, nes jie į vaistinę ateidavo ne tik gydytis, bet ir pasižiūrėti, kiek valandų ar laipsnių – retas kuris namuose turėjo laikrodį ar termometrą.

Koks buvo senosiose vaistinėse parduodamų prekių asortimentas? Kas išliko iki mūsų dienų, o kas dabar atrodytų tikra egzotika?

Iki pat XVIII a. senosios vaistinės buvo vaistinės, krautuvės ir smuklės derinys. Be vaistų, čia buvo galima nusipirkti prieskonių, konditerijos ir parfumerijos, įvairių gėrimų – degtinės, likerio, trauktinės...

Vėliau, uždraudus pardavinėti alkoholinius gėrimus, apyvarta netgi smuko, tačiau svarbiausia būdavo pagydyti ligonį, tad kartais užtekdavo dėmesingo žvilgsnio ar malonaus žodžio.

Yra pasakojimų, kad pagal receptą kartais būdavo parduodama paprasto distiliuoto vandens, tačiau su dailiu braižu užrašyta signatūra, papuošta auksiniais krašteliais, pririšta šilko siūlu. Ne vienas pacientas sakėsi sulaukęs pagerėjimo, bet signatūra būtinai turėjo būti tokia pat prabangi.

Vaistinėse, ypač XIX a. – XX a. pirmojoje pusėje, vaistai dažnai būdavo sumaišomi pagal receptą. Įdomu, kad buvo galima nusipirkti net dešimties rūšių taukų: jaučio lajaus, arklio, barsuko, katės, kiaulės, kiškio, šuns, vilko, žąsies, žuvų ir netgi žmogaus taukų, kurie padėdavo žaizdoms sugyti be randų. Taip pat - abejotinos farmacinės vertės dalykų: vėžių akelių, drakono ar pakaruoklio kraujo, egiptietiškų mumijų miltelių, nors dažniausiai šiomis medžiagomis buvo prekiaujama ne grynomis, o jau įdėtomis į vaistų mišinius. Mokslininkai sako, kad kai kurie paprasti preparatai buvo vadinami skambiais pavadinimais pagal alchemikų tradiciją.

Parodoje galima išvysti ir vaistų gamybos kertelę. Kuo ji įdomi?

Deja, parodoje negalėjome atkartoti tikrojo vaizdo su krosnele, tad lieka įsivaizduoti, kaip koktorijoje būdavo distiliuojamas vanduo, gaminami nuovirai ir užpilai, plaunami ir džiovinami vaistinės indai, smulkinamos vaistingosios medžiagos.

Ši kertelė kartu buvo ir raštvedybos kampelis, ir vaistininkystės biblioteka. Būdavo sakoma, kad gydytojas gali padaryti klaidą, nes ją ras ir ištaisys vaistininkas.

Šalia senų vaistinės žinynų sudėti autentiški stalčiai iš Katyčių miestelio Šilutės rajone: kaip patvirtinimas, kad Klaipėdos krašte (valdant vokiečiams) buvo ignoruojama įprasta medicininė lotynų kalba, mat stalčių etiketėse užrašai – vokiški.

Taip pat čia matome vaistinės sandėlio „štanglazus“ – buteliukus, kuriuose laikytos vaistinės medžiagos. Pagal etikečių spalvą būdavo aišku, kas juose: jei etiketė balta su juodu užrašu, tai - paprastas vaistas, jei užrašas raudonas – vaistas stiprus, jei etiketė juoda su baltu užrašu – tokiame inde laikomi nuodai.

Beje, panašiai spalvomis būdavo atskiriamos ir signatūros – ant parduodamų vaistų buteliuko uždedamas lapelis (dažnai ornamentuotas ir su vaistinės simbolika), kokie vaistai kokiam pacientui išrašyti, koks gydytojas išrašė, kaip juos vartoti. Iki Antrojo pasaulinio karo ant signatūrų būdavo spausdinamos ir vaistinių nuotraukos arba piešiniai, adresas, savininkas. Signatūros naudotos gana ilgai, ir jų spalvos nurodydavo vaistų vartojimo pobūdį: geltona – išviršiniai, žalia – vidiniai, mėlyna – injekciniai, raudona – nuodai.

Riba tarp vaisto ir nuodo – labai plona. Ar buvo senosiose vaistinėse pavojingų gyvybei preparatų?

Vaistininkai sako, kad nuodų galima nusipirkti ir šiandien. Deja, tų nuodingų preparatų būdavo ir seniau. Matyt, kai kurių mažomis dozėmis būdavo vaistų sudėtyje.

Pažymėtina, kad anuomet vaistininkai kaip vaistus pardavinėdavo ir tikrus nuodus – arseną, jo trioksidą (sakyta, kad jis padeda nuo anemijos, išsekimo, neurastenijos, Bazedovo ligos), o žmonės pirkdavo, tikėdami išgysią… Vėliau mokslas išaiškino tai buvus klaida. Vokietijos pusėje laisvai buvo galima nusipirkti ir eterio – anodijos, kuri į Žemaitiją gabenta kontrabanda. Sklandė gandai, kad ne ypač vaistingų preparatų prisireikdavo per ilgai gyvenantiems išimtininkams arba įkyriai uošvei…

Kokią vietą užėmė liaudies medicinoje naudojamos priemonės?

Gydytojo ar vaistininko paslaugos visgi buvo mokama pagalba ir dažnai tolima. Žiniuoniai ir žolininkai visada buvo arčiau, kartais net kaimynystėje, tad žmonės nuo senų laikų jais pasitikėjo ir kreipdavosi ištikus bėdai.

Liaudies medicinos receptų būta įvairiausių. Vienas iš gamtinių vaistų buvo gyvatė. Prūsai, norėdami išlaikyti arklius sveikus, visą arklio kūną nušluostydavo gyva gyvate arba jos išnaromis. Tą procedūrą galbūt jie naudojo ir savo sveikatai stiprinti. Su spiritu užpiltos gyvatės užpiltinė naudota kojoms trinti.

Dažnai prireikdavo vantų: jomis ligonius perdavo, apšluodavo aplink, duodavo gerti šutintų lapų arbatos, dėdavo po pagalve.

Gruzdindavo ir su pienu gerdavo žąsų kojų plėveles nuo šlapimo nelaikymo. Nuo išgąsčio gerdavo vandenį, kuriame palaikytos devynios anglys. Būdavo ir užkalbėjimų, ir burtų, pavyzdžiui, perduoti ligą rupūžei. Tačiau parodoje koncentravomės į oficialiąją vaistinės praktiką.