...

"Apokaliptinis žvėris" kunigo kieme?

"O jeigu mane užauginusi vieniša teta, kuri yra man kaip mama, visam gyvenimui būtų likusi luoša? O jeigu šuo būtų jai perkandęs gerklę? Kai kunigas taip abejingai sureagavo, mane pagavo "šišas" jį pagąsdinti: viešumo jis ir tebijo", - sakė prieš dešimtį dienų Žemaičių Kalvarijoje, klebonijos kieme kunigo šuns sukandžiotos Zenaidos Serapinaitės dukterėčia Vida.
Atrodytų, ko čia skalambyti varpais; jei kaltas, šeimininkas už šuns nepriežiūrą bus nubaustas kaip ir bet kuris kitas respublikos pilietis. Kunigas irgi žmogus. Moters, kuri kreipėsi į redakciją, pasakymas, jog visi bijo kunigo, pasirodė keistas: juk kaimiečiai neturėtų baimintis kokių "Vatikano smogikų" ar Dievo bausmės, jei papasakos teisybę. Atrodytų, įstatymas - Dievo tarno pusėje, o pati nukentėjėlė prisiima kaltę. Bet išklausykime abi puses: kas teisūs, o kas ne - nuspręsite patys.

"Tą šunį buvau užmiršus"

- sakė sukandžiotoji moteris. - "Tą dieną nuvažiavau į Žemaičių Kalvariją, užėjau į vaistinę, aplankiau tėvelių kapus ir ėjau pas kleboną mišių už mirusius užpirkti; seniai baudžiausi tai padaryti. Iš pradžių nuėjau į buvusį vienuolyną, kur maniau esant kleboniją, bet žmonės pasakė, kad kunigėlis susiremontavo senąją kleboniją. Apie tą šunį buvau užmiršus, nors žinojau, kad buvo žmogų apdraskęs, kažkokį mokytoją. Prie centrinių durų paskambinau, bene šeimininkė ar kokia pročkelė įleis, bet niekas nepasirodė, - pasakojo silpnai reginti 64-erių metų Jazdauskiškių kaimo gyventoja Zenaida Serapinaitė.
- Aš ėjau aplink namą, matau, praviros durys į pagalbinį pastatą, ir likus kokiems trims metrams iki jo, mane užpuolė šuo. Iškart išvertė iš kojų, užgriuvo ir išdraskė dešinę ranką. Gulėjau ant šono, šuo mane draskė - nesigyniau, paskui jis įkando į kitą ranką. Neatsimenu, ar iš baimės šaukiausi pagalbos, turbūt tik klykiau, o kad niekas neatbėgo, pati su Dievo palaima išsigelbėjau. Man bliuskelę sudraskė, piniginę turėjau rankose, man viskas išsitaškė... O kai perkando koją, pasijutau laisvesnė ir ištrūkau. Susmukau prie namo, išbėgo kunigėlis ir pročkelė, prašiau iškviesti pagalbą ir skepetos užrišti išvirtusiems raumenims, kad kraujas neplūstų. Jie pasakė nesą specialistai, ir iškvietė mašinėlę, nuvežė į ambulatoriją, ten mane kiek sutvarkė ir išvežė į Plungės ligoninę. Daktarėliai užmarino vieną ranką, išplovė žaizdą, susiuvo; sakė, nervai ir sausgyslės patampytos, ranka išnirus, - liaudiškai pasakojo moteris. Labiausiai ji susirūpinusi, po kiek laiko galės valdyti ranką, melžti karvę. Šiuo metu jos ūkelį - karvutę ir arklį prižiūri nukentėjėlės brolis ir kaimynė.

"Aš pati esu kalta"

Ūkininkė Zenaida sakė visą gyvenimą ir pati laikanti mažą šunelį, visuomet pririštą: "Aš taip bijau, kad žmogui neįkąstų. Niekad jo nepaleidžiu: jau sulojo šuo, iškart einu žiūrėti, kas iš kur atėjo. Kolchozų laikais ėjau pas moteriškėlę karvelės pirkti, anos palaidas šuo puolė, užsitvėriau dviračiu ir dideliai šaukiau, išbėgo ta moteriškėlė, bet jau buvo man įkandęs. Gerai sugijo, bet nuo to laiko bijau šunų; na, ne mirtinai".
Paklausiau, ar šįkart įvykus nelaimei, šuns šeimininkas pasiūlė jai vandens, ar pasiteiravo, kaip jaučiasi. "Kunigėlis tik pasakė, kad jo šuo skiepytas. Sako: "Aš nesu kaltas, pati žinai. Ko ten ėjai, į pagalbines patalpas?" Aš dar buvau stipri, pasakiau, kad kunigėlis turėtų tokį žvėrį aptverti, nes dar kokį vaiką mirtinai suplėšys. Nutylėjo ir nuėjo. Gal jis ir pergyvena, nežinau. Kai daktarėlis, bijodamas, kad man pažeistas rankos nervas, išsiuntė mane į Kauno klinikas, ten patikrino, ir vėl sugrąžino gydytis į Plungę".
"Ne, košmarų nesapnuoju, mano stiprūs nervai", - juokėsi geraširdė moteris, tačiau sakė, kad jai nejauku būtų sugrįžti į Žemaičių Kalvariją; mišias mirusiems tėveliams užpirksianti kur nors kitur. Giminės man sakė, kad kunigėlis jiems skambino, žadėjo mane iš Kauno parvežti. Bet paskui jis išsigynė skambinęs, manęs neaplankė. Aš pati kalta, kad nežinojau, kur lendu. Pas ankstesnį kunigėlį galėjai drąsiai eiti bet kokiu klausimu. Pažiūrės, būdavo, pro akelę, ir įleis vargšę moterėlę: juk ir kunigams baugu, nežinai kas ateis".
"Jeigu mano šuo būtų žmogų apkandžiojęs, aš iškart šunį pašalinčiau. Būčiau ėjusi pas nukentėjusį atsiprašyt, jei tik tas įsileistų. Aš kunigėliui atleidau, neturiu priekaištų, tik kad kito senelio tas šuo nesudraskytų", - sakė Zenaida Serapinaitė.

Įkąsta daugybę kartų

Plungės savivaldybės ligoninės traumų skyriaus vedėjas Saulius Dailidėnas sakė: "Aš pats budėjau ir priėmiau tą moterį. Ant žąsto buvo daugybinės kąstinės žaizdos. Ant odos jos buvo nežymios, bet viduj išplėšyti raumenys, kadangi galingas šuo sugriebęs į šonus tampė, ir buvo išplėšyti raumenys dideliame žąsto plote, reikėjo pjūvio žaizdai pratęsti, kad pamatyt, kiek išplėšta ir viską sutvarkyt. Alkūnės linkmeny buvo kiaurai iki kaulo išplėšta šuns ilčių suimta iš abiejų pusių. Įkąsta labai daug kartų, ir į dešinį riešą, dilbio srity raumenys išplėšti, nukentėjo ir kairioji plaštaka, tik pėdos žaizdos mažesnės. Aišku, moteris buvo ištikta skausminio šoko ir streso. Ilgokai operavom, per dvi valandas, nes ir raumenis reikėjo tvarkyti, ir nervus, nes ji visiškai nejudino pirštų. Komplikacijų nėra, žaizdos gerai gyja, rankos funkcija atsistatė ir rytoj ligonę namo išleidžiam. Pas mus gydėsi dešimt dienų. Gydymo išlaidas padengs Ligonių kasos, o ar ji pati pirko vaistų, bijau pameluot".

"Labai paprasta situacija"

- Aš nesiginu ir nesiteisinu. Gal klausinėkit žmonių, ne manęs, ar jie bijo, ar nebijo, - sakė Žemaičių Kalvarijos klebonas Narsutis Petrikas, pakvietęs vidun. - Yra tokia situacija, kad jeigu eini tiesiai į ūkį, o ten šuo gulėjo, tai natūralu, kad...
Kunigas sakė, kad sykį jo keturių metų Kaukazo aviganis Rugis yra apgynęs jį nuo į sodybą įsibrovusių vagių, kurie šuniui smarkiai supjaustė lūpą, norėjo šunį papjauti. Šuo nėra dresuotas, bet mokytas namuose. Dvasininkas sakė manęs, jog dėl saugumo verta laikyti sargą, ir kai jam vieną šunį pavogė, jis su maloniais žmonėmis turguje nusipirko kitą. - "Šuo niekada nėra nei lojęs, nei puolęs. Čia yra nesąmonė sukurta. Aš mačiau tą moterį, buvau namuose: jeigu ji eina į ūkinį pastatą mišių užpirkti, tai aš nežinau... Aš jau radau ją perkąstą, šauksmo negirdėjau. Be abejo, aš jai iškviečiau pagalbą. Mes su ja nesiginčijom - normaliausiai. Jūs skandalą darot iš tokio nieko. Tegu paduoda ji mane į teismą, tegu išreikalauja: kieme yra ženklas "Piktas šuo", ne ilgu pavadžiu pririštas, jis tęsiasi iš pastato tik pusantro metro, čia yra absurdas, ką laikraščiai rašo", - sakė kunigas.
- Situacija labai paprasta: paskambino jos giminaitė, ji tiesiai šviesiai pasakė: "Tu turi užmokėti už gydymą. Bet pirmiausia, taip niekas nesielgia. Būtų keista, kad žmogus eina prie šuns, tas apdrasko, ir aš būčiau kaltas, kad jį suėstų. Užuojautos aš neparodžiau - kokios? Iš principo, kai žmogus kalba normaliai, mes kalbam su visais normaliai. Kai reikalaujamu tonu pasakyta viskas, kaip jie nori tai pateikti, kai pasakoma, kad nuskambėsiu per visos Lietuvos laikraščius, tai turbūt jau yra grąsinimas. Ir jūs esate vienas iš įrankių. Ir melo apraiškų čia bus labai daug, nes jau kūryba yra; kad jinai nematė, negirdėjo", - tokia pašnekovo nuomonė.
- Iš ryto aš nuėjau į ambulatoriją paklausti, kokia situacija su ta moterim, man iš tikrųjų buvo įdomu, nes aš nesu nei gyvulys, nei iš kažkur iškritęs. Ir kadangi viskas buvo lyg normaliai, aš prašiau, daktarės, kad pasiteirautų, kaip ten ligoninėje. Ir kitą dieną paskambino giminės, paaiškino, kad teta nemato - o dviračiu važinėja... Čia yra absurdo teatras. Pačios moters aš tikrai labai gailiuosi, nes man bet kuriuo atveju svarbu mano žmonės. Aš iš principo buvau pasiruošęs pažiūrėt, kokia situacija, bet kadangi yra reikalaujama, aš neleisiu ant manęs joti", - sakė kunigas N. Petrikas.
Kai mėginau pasvarstyti, kad kunigo namai yra atviri, tai tarsi ir Dievo namai, ir čia ateinantys žmonės turėtų jaustis saugūs, man buvo atsakyta: "Dievo, kunigo ar paties Popiežiaus; iš principo aš manau, kad jeigu žmonės neina į kleboniją, bet vaikšto į ūkinį pastatą ieškoti kunigo, tai yra absurdas".

Nenori aitrinti senos žaizdos

Žemaičių Kalvarijoje sutikta moteris su vaikais sakė, kad kunigas yra daugelio parapijiečių gerbiamas ir mylimas, tačiau ji girdėjusi, jog jo šuo neseniai apdraskė moterį, o anksčiau - ir vyriškį. Vietos mokykloje susiradome kūno kultūros mokytoją Joną Juzaitį. Jis sakė nieko nebijąs, bet nenorįs aitrinti senos žaizdos ir konfliktuoti su geru kaimynu.
- Pernai kaip tik per Mokytojų dieną, mane "pakrikštijo" tas pats Rugis. Buvo pririštas 25 metrų ilgumo virve; aš ėjau į savo garažą, kuris buvo klebonijos kieme. Maniau, kad šuo palaidas ir sustojau; tada jis man ir stvėrė už žąsto. 90 kg sveriantis šuo įsikibo ir laikė, kai išėjo šeimininkas, iškart negalėjo jo atplėšti, šuo nereagavo. Jei būčiau sukęs tą ranką, galėjo perlaužti, žinau atvejį, kai taip ir atsitiko. Tas šuo nesmarkiai įkando ir vienam mano buvusiam mokiniui, atėjusiam į kleboniją krikštyti savo vaiką, - pasakojo mokytojas. Aš nemačiau, bet pasakojo, kad tuo metu kunigas stovėjo prie šuns, todėl vaikinukas nebijojo prieiti". Anuomet kunigas kaimyno mokytojo atsiprašė, užmokėjo kelionių į polikliniką žaizdos perrišimui išlaidas.
"Kunigas yra geranoriškas žmogus, dabar uždėjo tą įspėjantį ženklą; iš juridinių pozicijų jis yra teisus, bet iš žmogiškų - jo nepateisinu. Dabar žmonės nuo jo pradės bėgti, jis automatiškai bus priverstas tą šunį sutvarkyti: arba uždaryti, arba jo atsisakyti. Jeigu jau taip reikalingas, dieną gali su antsnukiu būti. Juk gerbiamas kunigas yra mūsų parapijos dvasinis vadovas. Pirmąkart po daugelio metų Žemaičių Kalvarijoje toks šviesuliukas atsirado; jis ir bažnyčią sutvarkė, ir jaunimą patraukė. Tai jis sukūrė bažnyčios chorą, kuriame gieda beveik visi mano mokiniai, pakvietė jauną vargonininką. Kunigas labai tolerantiškas, šiuolaikiškai žiūri į žmogiškas problemas, palieka žmogui apsisprendimo laisvę: suteikia santuokos sakramentą, net jei vienas sutuoktinių netikintis. Bažnyčia atvira visiems. Per dvejus metus, kai kunigas čia buvo paskirtas, jis aplankė turbūt visus parapijiečius, o per Velykas daugelyje kaimo trobų lankėsi su vyskupu Boruta. Tai visiems buvo didžiulė šventė. Prasmingi kunigo Petreikio pamokslai, jis pats tikybos vaikelius moko mokykloje. Tai išties didžiadvasis kunigas", - nuoširdžiai kalbėjo mokytojas Jonas Juzaitis.