1991 m. sausio įvykius fiksavęs fotografas: taip skubėjome ryškinti nuotraukas, kad jos po mėnesio pagelsdavo

– Kelios dešimtys nuotraukų. Atrinkote jas, matyt, iš gausybės. Kokie kriterijai buvo taikomi tai darant?

– Turėjau paruoštą apie 300 nuotraukų pluoštą. Reikėjo tik ramia, blaivia galva peržiūrėti ir atrinkti sausio mėnesio įvykių koncentratą, kurios 30 nuotraukų pavaizduoja visą tų įvykių spektrą. Sunkiai, bet atrinkau.

– Nuotraukų seka: tankai, žmonės, gynėjai, sužeisti gynėjai...

– Nenorėčiau to vadinti kronika, bet iš tikrųjų viskas prasidėjo daugmaž nuo sausio 8 d. Aukščiausioje Taryboje. Vis dėlto pirmieji parako kvapą pajuto būtent prie buvusio DOSAAF`o, prieš dabartinį „Mados“ prekybos centrą. Sausio 11 d. nuo ten pradėjo važiuoti tankai, po valandos prasidėjo spaudos rūmai. Sausio 11–16 d. įvykiai praktiškai ir nugulė į tas 30 drobių, kurios dabar kaba ant sienų.

– Ar ta seka sudėliota sąmoningai? Vienose nuotraukose tankai, kitose – žmonės, dar kitose – sužeisti žmonės, o galiausiai – kasamos duobės kapuose.

– Tendencingai sudėliojau ir specialiai, kad įvykių eiga būtų tokia, kad nebūtų maišalynės ir nereikalingo blaškymosi, kad čia tas įvykis kartojasi už penkių ar šešių nuotraukų. Gali pamatyti visą pakylėjimą iki tos skausmingiausios nakties ir viskas baigiasi tokiu finalu – laidotuvėmis.

P. Lileikio nuotr.

– Kaip jūs sugalvojote tada nuvažiuoti į kapines ir fotografuoti būtent dar tik kasamas duobes?

– Tuomet dirbau „Mažojoje Lietuvoje“. Buvo toks Klaipėdos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės laikraštukas. Mes buvome čia, Vilniuje, įsteigę savo korespondentinį punktą. Tuo metu, tomis dienomis teko fotografuoti viską.

Be abejo, jau po tų tragiškų įvykių buvo labai iškilmingas ir pašarvojimas Sporto rūmuose, ir Katedroje karstai buvo išdėlioti. Mes, fotografai, buvome pasiskirstę, kas ką daro. Man išpuolė, taip sakant, korta dirbti kapinėse. Natūralu, ten pasilankiau dar kartą ir kitą dieną po laidotuvių. Ir dieną prieš laidotuves lankiausi. Žodžiu, fotografavau viską, ką mačiau.

– Ar jautėte pareigą? Ar galvojote, ką fotografuojate, rinkote kadrus?

– Man pačiam buvo tik 24 metai tada. Be abejo, kad buvo daug spontaniškumo. Dabar, žiūrint iš šios dienos pozicijų, be abejo, daryčiau kai ką kitaip, solidžiau. Su dabartine savo patirtimi aš atkreipčiau dėmesį ir į vieną, ir į kitą akcentą, į ką tada pažiūrėjau pro pirštus, sakykime taip. Bet dabar tos nuotraukos po 27 metų, kokios jos bebūtų, kiekviena yra dokumentas. Tai yra istorijos liudijimas ir, be abejo, vertė.

– Ką būtumėte daręs kitaip?

– Buvau labai išrankus. Tikriausiai būčiau daug daugiau juostelių išfotografavęs. Kaip sakau, tai toks fotografavimas – veni, vidi, vici – atėjau, pamačiau, nugalėjau. Būčiau daugiau dokumentavęs. Visada galvojau apie tai, kaip nuotrauka atrodys leidinyje, laikraštyje, žurnale. Kai tokie įvykiai aplinkui vyksta, turi mažiau kreipti dėmesį į pašalinius dalykus, o daugiau į esmę – dokumentuoti, fiksuoti, nes tai yra istorijos liudijimai.

– Ar tuo metu apie tai galvojote?

– Ne, bet turėdamas tokį glaustą šių įvykių archyvą, manau, neblogai padirbėjau.

– Ar skaičiavote, kiek turite nuotraukų?

– Sausio mėnesio įvykių nuotraukos jau yra atgulusios ir į Valstybės archyvą, jau yra ir Seimo archyve kažkiek. Šiaip esu nuskanavęs tokių ekspozicinių nuotraukų, skirtų paskaitoms, lekcijoms. Nuotraukų yra arti 300. Jeigu jų dar yra kažkiek, tai jos daugmaž kartojasi, pavyzdžiui, kitokia pozicija.

– Nuotraukos iš karto sukuria dalyvavimo efektą. Jūs būnate labai arti tanko, šarvuočio, gynėjų būryje, šalia mirusių žmonių. Tai buvo pavojinga. Ar jūsų nepavarydavo kareiviai? Nenustumdavo?

– Mano braižas toks. Esu kaip fotožurnalistas, spaudos fotografas. Turiu būti įvykių sūkuryje. Aš visada lendu ten, kur dažnai pavojinga. Klausiate, ar nebijojau. Bijojau. Bet tuo momentu, kai fotografuoji, kartais net nepagalvoji. Tik paskui suvoki, kad, velnias, juk buvo iš tikrųjų pavojinga.

Pasikartosiu, man buvo 24 metai – toks jaunatviškas maksimalizmas. Atrodo, jeigu ne tu, tai kas? Juk reikia tai daryti. Tikrai tas artumo efektas yra tik dėl to, kad esu iki kaulų čiulpų fotožurnalistas. Man norisi būtent, kad tarp objekto ir manęs būtų tik objektyvas, kad viskas būtų čia. Tas dalyvavimo efektas, o ne kaip nors stebėtojas iš šono, kuris iš toli stovėdamas fotografuoja.

– Daug nuotraukų padaryta, keli šimtai atrinka. Ar turite kokį nors patį įsimintiniausią kadrą? Ar kasmet pasikeičia ir vis kita nuotrauka atrodo svarbesnė, tikresnė, geresnė?

– Man smagu, kai žmonės, pamatę mano parodą, sako – o, aš šiuos darbus mačiau, šitą – ant atviruko, šitą – ant plakato, šitą – įdėtą į enciklopediją. Vadinasi, tos nuotraukos jau turi savo pavienį gyvenimą. Jos tik dabar sugulė į tokią esminę galingą ekspoziciją, tik dabar šios nuotraukos įgavo parodos pavidalą. Amerikoje išleista atvirutė, plakatas.

P. Lileikio nuotr.

Sakykime nuotrauka, kurioje senas vyriškis, kuris prie smilkinio sukinėja pirštą, rodydamas tankistui „ką čia darai, nekvailiok“, jau yra legenda. Ji labai ekspozicinė. Kai paieškai „Google“, matai, kad ji jau turi savo atskirą gyvenimą net be mano pavardės.

Taip, yra vienos nuotraukos, kurios man primena emociškai vieną įvykį, kitos, be abejo, primena dar ką kita, bet visos jos kvepia paraku. Dabar, kai į jas žiūriu po tiek daug metų, žinokit, man tas parako kvapas taip ir jaučiasi. Tuo metu, 1991 m., per šiuos įvykius gatvėse buvo parako kvapas – ir prie DOSAAF`o, ir prie Spaudos rūmų, ir prie televizijos bokšto, ir prie LRT. Atrodo, kad net tie drabužiai buvo prasmirdę.

– Ar negaila, kad tos nuotraukos, kurios, sakot, gyvena savo gyvenimą, be jūsų pavardės keliauja?

– Aš negaliu visko suvaldyti. Jei kas nesąžiningai daro ir naudoja mano nuotraukas, neužrašydamas pavardės, tai yra blogai, bet kam čia dabar gilintis į tai. LATGA yra, ji tikrai nuostabų darbą dirba, seka ir pagauna, bet reikalas tas, kad čia kaip liaudies poeto žodžiai – kai kurių poetų eilėraščiai tampa liaudies dainomis. Prieš vėją nepapūsi, toks gyvenimas.

– Dabar atrodo labai paprasta padaryti nuotrauką. Kiekvienas iš mūsų išsitraukėme telefoną, padarėme nuotrauką, įkėlėme į internetą ir visi mato. Tuo metu buvo kitaip. Sakėte, kad reikėdavo nuotraukas vežti į Klaipėdą. Kaip atrodydavo darbas?

– Pirmiausia, nebuvo telefonų. Nebuvo telefonų net ne tam, kad fotografuoti, o tam, kad susiskambinti ir pasakyti – tankas ten važiuoja, įvyko toks įvykis ar kitoks. Kai kartais pasakoju, kad gaila, jog nebuvo telefonų, man atsako – oi, juk juostelėmis geriau, kokybė geresnė. Turiu paaiškinti, kad dėl susiskambinimo.

Taip, dabar naudojama skaitmena – vienas du, kortelę į kompiuterį ir vaizdas iš karto atsiranda. Tu gali internetu išsiųsti. Nebuvo nei to interneto, nei nieko. Įsivaizduokite, fotojuostelę ryškindavome, džiovindavome ir atspausdavome nuotraukas per 15 minučių. Paskui kartais nespėdavai išfiksuoti, džiovindavai nuotrauką džiovintuve, nešdavai, rodydavai, pakuodavai, išveždavai... Tos nuotraukos po mėnesio tapdavo visiškai geltonos, nes taip skubėdavai, kad negalėdavai net gerai jų išfiksuoti.

Kai kurios juostelės truputį pageltusios. Po tiek metų jas reikėtų praplauti, restauruoti, išvalyti, bet yra kaip yra. Buvome savo amato meistrai. Iš tikrųjų labai greitai tekdavo suktis. Kadangi mano laikraštukas buvo Klaipėdoje, tai, įsivaizduokite, reikėdavo dar nulėkti naktimis ar dienomis į autobusų stotį, tartis su vairuotoju, kartais į ranką jam įkišti kokį tais laikais červoncą, kad jis nuvežtų. Klaipėdoje pasitikdavo, paimdavo tas nuotraukas.

Lygiai taip pat nuotraukos keliaudavo ir į Ameriką. Mano nuotraukos buvo ir Klivlendo „Dirvoje“, ir Čikagos „Drauge“, ir visur kitur. Net pasiekdavo ir galingųjų pasaulio laikraščių puslapius.

– Veikėte ne tik kaip metraštininkas, fotografavote, bet ir aktyviai prisidėjote prie nepriklausomybės atkūrimo. Vien ką sako faktas, kad prie Lietuvos ir Kaliningrado pasienio punkto jūs nuėmėte užrašą „Lietuvos TSRS“  ir užrašėte „Lietuvos Respublika“. Kaip čia buvo?

– Iš tikrųjų tai vėlgi čia buvo istorija. Lygiai savaitę po nepriklausomybės atkūrimo, kovo 18 d. Prie Klaipėdos Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, aišku, prisijungė ir mūsų laikraštis, nes laikraščio redaktorius Gintaras Stonkus buvo ir iniciatyvinės grupės narys. Mes, apsirengę kamufliažinėmis aprangomis, kuo turėjome, ką radome, nuvažiavome prie Karaliaučiaus, Rubežiaus, ties Tilže, dabartiniu Soviecku.

Ten buvo toks užrašas – „Lietuvos TSRS“ ir „Litovskaja SSSR“. Rusišką užrašą išvis nuėmėme, o prie „Lietuvos“ palikome tik „r“, „t“ ir „s“ nuėmėme, uždažėme. Žodžiu, buvo saulėta, graži, smagi diena. Be abejo, kiek streso mums įvarė atlėkę kareiviai iš Tilžės pusės, bet nieko. Tai istorija. Dabar labai smagu tai prisiminti.