"Amnesia" valstybės pilietės

Iš patirties

Klaipėdietes Noną Punką ir Indrę Barkutę gimtajame mieste vargiai pagausi - vieną vakarą pamatysi šokančias klube, o kitą jos jau išvykusios į Kanarų salas ar Belgiją... Go go šokėjoms darbo netrūksta - tik spėk suktis. "Svarbiausia - viską daryti protingai, - sako jos. - O mūsų karjerai svarbu tai, kad esame šokusios klubinių pramogų sostinėje Ibisoje - jeigu jau ten prasisukai, tai šį tą reiškia..."

Draugės ir buvusios bendraklasės - skirtingos, jos papildo viena kitą. "Nesakau - tai mano geriausia draugė ir daugiau su niekuo nebendrausiu. Indrė - mano partnerė visais gyvenimo atvejais. Ypač šokio požiūriu. Užtenka žvilgsnio - vieną kitą suprantame", - kalba Nona.

Praėjusiais metais merginos, jau turėjusios go go šokėjų darbo Lietuvoje ir užsienyje patirties, sužinojo apie atrankas darbui kultinės Ibisos "Amnesia" klube. Tiksliau, iš draugės išgirdo, kad atranka Klaipėdoje jau įvyko... Tačiau laimės paukštės uodegos nutarė nepaleisti - susirado agentūrą ir susitiko su jos atstovais. Šie merginų šokio stilių įvertino palankiai ir pasiūlė pasirašyti sutartis.

Vasarą Nona ir Indrė su dar keliomis lietuvaitėmis nuvyko į Ibisą. Anot merginų, pasirodo, savo priklausomybe garsioji sala primena mūsiškę Palangą: iki vasaros - tylu, o šiai atėjus viskas paskęsta linksmybėse. Vis dėlto tuščios gatvės klaipėdietes nustebino.

Atvykus į "Amnesia" klubą, laukė dar vienas netikėtumas. "Kai ėmėme kamantinėti šokėjų vadove dirbančios merginos, kas ir kaip čia bus, ji, matyt, pamanė, kad esame visai "žalios" ir liepė darsyk parodyti, ką mokame. Ką gi - pašokome.

Dviem merginoms teko griebt dar neiškrautus daiktus ir grįžti namo, kadangi jų go go sportinis stilius vadovei nepatiko. "Amnesia" reikia skirtingų merginų, bet bendras stilius - moteriškas, vadinamasis "sexy elegant", su aukštakulniais ir dailiais seksualiais drabužiais, kurie kiekvieną savaitės dieną turi būti vis kitos, iš anksto nustatytos, spalvos, - pasakojo Indrė ir Nona. - Milžiniškas klubas, suskirstytas į pagrindinę salę ir terasą, - lyg savarankiška valstybė."

Darbo sąlygos merginas visiškai tenkino. Kartu su kitomis klubo šokėjomis, kurių buvo iš įvairių šalių: Italijos, Anglijos, Rusijos ir t.t, jos buvo įkurdintos pačiame salos centre esančiuose klubo nuomojamuose butuose. Į darbą ir iš jo buvo vežamos specialiu autobusu. "Galėtum grįžti ir su "Ferrari", tačiau dažniausiai nuovargis nepalikdavo noro flirtuot, - juokiasi merginos. - Beje, vos atvykusios į salą tik aikčiojome, kokių ten yra vaikinų - visi puoselėja savo grožį, naudoja kremus ir kitką. Bet tas jų saldumas gana greitai atsibodo."

"Demografinis rodiklis įdomus: vyrų saloje - kokie 70 proc., o moterų - vos 30. Tačiau domėjimosi mumis, vien kaip priešingos lyties atstovėmis, stengėmės vengti, tad jokių priekabiavimų nesulaukėme, - pasakojo merginos. - Buvome atsakingos darbuotojos ir siekėme pateisinti mūsų agentūros lūkesčius. Pavyko - netrukus į Ibisą važiuosime jau antrąkart!

Be to, įgijome daug naujų pažįstamų ir vertingų kontaktų. Darytume klaidą, jeigu tik dirbtume ir išvažiuotume su niekuo nesusidraugavusios. Linksmindavomės saikingai. Beje, klubo darbuotojoms galioja dvi taisyklės - jokių narkotikų ir jokio, net mažiausio, flirto su kolegomis."

Šokėjų darbo grafiką sudėliodavo ir joms vietas paskirdavo klubo darbuotojas Diegas. "Jis lydėjo mus ir per vakaro paradus, kurių metu visi salos klubai miesto centre pristato savo tos dienos programas, dalija skrajutes", - sakė merginos.

Jų darbas prasidėdavo apie 2-3 nakties - tokiu metu į salos naktinius klubus pradeda rinktis publika. Merginos šoko 4-5 kartus per naktį po 15 minučių, o pertraukas leisdavo specialiame šokėjoms skirtame VIP balkone. Vasarai einant į pabaigą, kai vis daugiau šokėjų važiuodavo namo, likusios darbo turėjo daugiau. Nona ir Indrė prasitęsė sutartis ir liko iki pat vasaros sezono uždarymo.

Kuo arčiau buvo išvykimo data, tuo daugiau merginos pramogavo. "Septintą ryto pasibaigus darbui grįždavome namo, valandėlę pailsėdavome, ir apsiavusios sportbačiais, traukdavome linksmintis, o dieną eidavome į gražiuosius paplūdimius", - prisimena Nona. Anot Indrės, laisvalaikis ir darbas susimaišė, tad neįprastas tempas per daug nevargino.

"Ten gyvenimas verda visą parą. Tačiau ši įtampa - maloni. Nėra tekę saloje pamatyti paniurusio veido, pamatyti muštynių. Beje, iš tenykščių merginų išmokome viena kitai sakyti komplimentus", - šypsosi klaipėdietės.

Keli mėnesiai, praleisti Ibisoje, ne tik pakoregavo merginų gyvenimo ritmą, bet ir gerokai pakeitė jų mitybos įpročius. Mėsos Ibizoje gali gauti tik brangiausiuose restoranuose. Anot Nonos ir Indrės, populiariausias valgis saloje - tradicinis ispanų patiekalas "paella" iš ryžių bei įvairiausių papildų. Tačiau labiausiai lietuvaitės pamėgo jūros gėrybes, prie kurių priprato taip, kad grįžusios namo nė žiūrėti nenorėjo į balandėlius ir cepelinus...

Tačiau po keletą šalių išmaišiusios šokėjos džiaugiasi grįždamos į namus. "Taip ir norėčiau gyventi - keliauti po pasaulį, o paskui grįžti čia", - sako vietoje nenustygstanti Nona, spėjanti dar ir pasirūpinti studijų reikalais - mergina studijuoja vienoje iš uostamiesčio kolegijų.

Indrė, dirbanti ir modeliu, pernai nespėjo paduoti stojimo dokumentų, tačiau ketina tai padaryti vasarą. "Kartais matau, kad ji nusimena, susimąsto apie ateitį, - kalba Nona. - Aišku, visą gyvenime nešoksime, tačiau negalvoju, kad vieną dieną viskas baigsis - ne, viskas eis tik pirmyn! Baigusios šokėjų karjerą, norėtume dirbti susijusioje srityje - norėčiau, pavyzdžiui, užsiimti renginių organizavimu."

Dominykas ŠALČIUS