Antano vardas tampa retenybe

Antano vardas tampa retenybe

Birželio 13-ąją Lietuvoje švenčiamos Antaninės. Nors ši šventė nėra tokia masinė kaip Joninės, tačiau ir dabar žmonės žino, kad būtent šią dieną reikia melsti švento Antano, kad jis padėtų surasti dingusius daiktus, o Antanams reikia dovanoti vainiką. Tiesa, tų vainikų kasmet vis mažėja, nes norinčiųjų savo vaikus krikštyti šiuo gražiu lietuvišku vardu Klaipėdoje skaičiuojama vienetais.

"Didžiuojuosi, kad esu Antanas, ir labai smagu, jog pavyko pratęsti šią gražią giminės tradiciją", - sako Lietuvos karinių jūrų pajėgų vadovybės N9 štabo viršininko pavaduotojas civilių ir karių bendradarbiavimui Antanas Brencius. Jo giminėje iš eilės net keturi Antanai. Ir A. Brenciaus senelis, ir tėvas - Antanai. Todėl kai tik jam pačiam gimė sūnus, jis nė kiek nedvejodamas ir jį pavadino Antanu.

"Praėjusiais metais per Antanines žmona padarė didžiulę staigmeną - mums visiems padovanojo marškinėlius su užrašais "Antanas II", "Antanas III"... Pernai sūneliui buvo vos vieneri metukai ir jis nuostabiai atrodė su mažyčiais marškinėliais "Antanas IV". Deja, senelio jau nebeturime tarp gyvųjų", - pasakojo Antanas III.

Pasak jo, nors giminėje ir nėra jokių ypatingų tradicijų, kaip švęsti Antanines, tačiau birželio 13-ąją, ar išvakarėse visi Antanai su šeimomis stengiasi susirinkti drauge. Dažniausiai susitikimo vieta tampa sena sodyba Šateikiuose, kur gyveno senelis.

"Tradiciškai tą dieną visi Antanai gauname gėlių. Beje, Plungės rajone, kur ir yra mano tėvo tėviškė, žmonės švenčia Antanines. Gėlių gauname ir iš kaimynų. Vienais metais kaimynai net atnešė visiems mūsų giminės Antanams po ąžuolo vainiką", - prisiminė A. Brencius.

Anot jo, vaikystėje šis vardas mokykloje dažniausiai buvo sutinkamas pašaipiai. Kuomet jis prisistatydavo esąs Antanas, daugelis vaikų nusistebėdavo, kodėl toks senovinis vardas.

"Tačiau kai dabar pasakau, kad mano mažylis yra Antanas - ir iš vyresnio amžiaus, ir iš jaunų žmonių išgirstu tik susižavėjimą", - džiaugėsi pokalbininkas.

Tuo metu Klaipėdos savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriaus darbuotojai pastebi, kad klaipėdiečiai jau užmiršo šį gražų lietuvišką vardą. Jų duomenimis, jei prieš 15 metų per metus dar būdavo įregistruojami 7-8 Antanai, pastaraisiais metais tokiais vardais savo sūnus pavadina vos vienas kitas. Užpernai Klaipėdoje nepadaugėjo nė vienu Antanu, o pernai toks vardas suteiktas tik vienam berniukui.

"Beje, panaši tendencija buvo ir su Jonais. Tačiau, kai Lietuvoje Joninės buvo paskelbtos laisva diena, Jonų kaipmat padaugėjo. Dabar šis vardas net patenka į populiariausiųjų dešimtuką", - pastebėjo Civilinės metrikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Irena Zabulienė.

"Tebevažiuoja prie altoriaus"

Valerija JANKŪNAITĖ, etnologė
Antaninės žemdirbiams buvo viena svarbiausių švenčių, nes nuo šios dienos prasidėdavo šienapjūtė. Visi žinojo, kad šv. Antanas saugo nuo stichinių nelaimių, todėl tą dieną žmonės melsdavosi, kad vėtros stogų nenuplėštų ir pasėlių neišguldytų. Antaninės - bažnytinė šventė, todėl tą dieną žmonės daug melsdavosi, ypač tie, kurie norėjo šv. Antano ko nors paprašyti. Dar ir dabar tikima, kad, pametus daiktą, ar pradingus žmogui, reikia melsti šv. Antano, kad jis padėtų. Taip pat į šį šventąjį kreipdavosi pagalbos jaunamartės, kurioms ilgą laiką nepavykdavo susilaukti naujagimio, arba jau "pastovėjusios" mergelės, kad vyrą greičiau susirastų. Be to, buvo tikima, kad per Antanines negalima linų verpti ir į medžioklę eiti, nes esą kulka gali sugrįžti atgal į šautuvą.
Antanus sveikindavo išvakarėse. Birželio 12-ąją vakare kaimynai atnešdavo ir ant Antano namo durų užkabindavo vainiką. O Antanas ryte radęs tokią malonią dovaną kaimynus vaišindavo alumi, gira, pyragais.
Žinoma, šiomis dienomis, ypač miestiečiams, ši šventė nebėra tokia aktuali - juk nei šienpjūtės čia nevyksta, nei daugiabutyje vainiką ant durų kam užkabinsi. Bet užtat kiek žmonių dar vis važiuoja į Kretingos bažnyčią prie šv. Antano altoriaus ir prašo jo pagalbos.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder