Ar čečėnai integruosis į Klaipėdos visuomenę?

Pabėgėliai

Klaipėdoje šiuo metu laikinai įkurdinta aštuoniolika čečėnų: keturios šeimos (dvi iš jų augina mažamečius vaikus), jaunavedžių pora ir trejetas viengungių. O šių metų liepos mėnesį būtent uostamiestyje pasaulį išvydo Amiras Achtimirovas. Apie tai, kokią pagalbą pabėgėliams teikia Savivaldybės socialinės paramos centras ir apie jų adaptacijos problemas kalbamės su humanitarinį prieglobstį gavusių asmenų kuratore Klaipėdos miestui Birute Anfimova.

Humanitarinė pagalba užsieniečiams

"Pabėgėlių socialine integracija rūpinasi Socialinių įstaigų priežiūros ir audito departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Raudonasis Kryžius, kai kurių respublikos miestų "Caritas" arba savivaldybės bei nevyriausybinės organizacijos. Sostinėje yra likusi vos viena čečėnų šeima, Kaune - šimtas žmonių, nemažai jų gyvena Telšiuose ir Rukloje. Pirmiausia pabėgėliai patenka į Pabradę, iš jos grąžinami į savo kilmės šalį arba paliekami Lietuvoje - jei gauna pabėgėlių statusą arba prieglobstį gavusių užsieniečių humanitarinę pagalbą.

Kalbant apie mūsų globotinius, nėra oficialiai pripažinta, jog dabar Čečėnijoje vyksta karas, jie yra tik persekiojami dėl dalyvavimo pasipriešinimo judėjime ar dėl kitų priežasčių. Ruklos pabėgėlių centre jie gauna psichologinę - medicinos pagalbą, pradinių lietuvių kalbos žinių, ir jei turi ypatingų problemų, lieka ten ilgiau. Pas mus atvyksta asmenys, jau galintys integruotis ir dirbti", - sakė B. Anfimova.

Atvykėliai ir jų tikslai - skirtingi

"Taip, saviems žmonėms taip pat daug ko trūksta, tačiau yra skirtingi straipsniai ir parama, ir nereikia tų dalykų painioti", teigia B. Anfimova. "Savivaldybės Socialinės paramos centras nuomoja pabėgėliams butą metams laiko, apmoka komunalines paslaugas, sveikatos draudimą ir 190-ies valandų lietuvių kalbos mokymo kursus, skiria per tūkstančio litų vienkartinę įsikūrimo pašalpą, ir vienam žmogui kas mėnesį skiriama 121 litas būtiniausioms reikmėms. Net juokinga, kad suaugę žmonės negali laisvai šia pašalpa disponuoti, jiems privalu nusipirkti patalynės komplektų, rankšluosčių, o jeigu lieka pinigų, jie gali įsigyti televizorių ar mobilųjį telefoną".

"Atrodytų, mes labai bijom, kad tie žmonės neišvyktų kitur, bet jeigu jie turi tokį tikslą, nesulaikysi", sakė humanitarinį prieglobstį gavusių asmenų kuratorė. "Štai viena labai maloni šeima, patekusi į Klaipėdą, išvyko nieko nepranešę - Lietuva jiems tebuvo tarpinė stotelė. Atsitiktinai sužinojome, jog dabar jie - Lenkijoje, bet jų tikslas - Norvegija, nes turi toje šaly giminių ir tos šeimos vaikeliui reikia rimto gydymo. Deja, mes tegalime suteikti pirminę medicinos pagalbą, bet ne apmokėti sudėtingą operaciją.

Kol kas pabėgėlių paramai pinigai skiriami iš Lietuvos biudžeto, o kai įstosim į Europos Sąjungą, bus bendros lėšos europabėgėliams, kvotos, ir kiek pinigų bus skirta tai šaliai, tiek žmonių ji galės priglausti. Migracijos departamentas mums paaiškino, jog tuomet bus priimti tokie įstatymai, kad jeigu pabėgėliai turės tikslą - Lietuvą, tai čia ir turės pasilikti, o pabėgę Vokietijon ar kitur, bus sugrąžinti čia arba išsiųsti namo. Tad į užsienio šalis jie turės vykti pro kitur, nekirsdami mūsų valstybės sienos".

"Pasikalbėjus su čečėnais, atrodo, visi ketina čia pasilikti, bet tam reikia labai daug pastangų: per metus išmokti lietuvių kalbą, įsigyti profesiją ir nuolatinį darbą (viešieji darbai nesiskaito)", tvirtino B. Anfimova. "Juk po metų bet kokia parama nutrūks, jie patys turės užsimokėti už butą ir išmaitinti savo šeimas. Galbūt savo šalyje kai kurie yra ir aukštąjį mokslą baigę, tačiau neturi jokių dokumentų ir čia turi pradėt nuo žemiausios pakopos, mažiausiai apmokamo darbo. Galbūt kai kurie pabėgėliai liks benamiai, o kai kuriems pavyks įsitvirtinti.

Sakyčiau, atvykęs labai įvairus kontingentas: vieni čečėnai kažin ar dirbtų, kad darbą jiems ir pasiūlytų, kiti - drausmingi. Kad jie gautų tą, ką jiems skiria valstybė, privalo labai daug ką daryti - mokytis, stoti eilėn į darbo biržą, laikyti egzaminus. Yra įvairios pakopos, ir jei tik ko nedaro, tuoj pat stabdoma parama", - sakė kuratorė. Ji taip pat patikino, jog mieste nėra asocialių čečėnų šeimų, jie nevartoja svaigalų, yra itin švarūs ir tvarkingi. Vyriausiam pabėgėliui - 36-eri metai, moteriai - per 40".

"Gera, kad po langais nesprogsta bombos"

Apsilankėme prieš porą mėnesių Klaipėdoje įsikūrusios našlės Tamaros Ochajevos namuose. Butas Taikos prospekte jai buvo išnuomotas, buvusį šeimininką apgyvendinus globos namuose. Kadangi tas žmogus buvo visiškai paralyžiuotas, apleistą butą atremontavo našlės sūnus ir marti. Kuratorė sakė, jog neprieštaraujama, kad giminės būtų įkurdinti viename mieste, nes jie viskuo dalijasi ir vieni kitais rūpinasi. Sūnui ir marčiai iki motinos namų - gal pora kilometrų kelio.

Ponios Tamaros marti Zaira Karimova (ištekėjusiai moteriai lieka tėvo pavardė), paklausta, kaip jaučiasi visiškai svetimos kultūros šalyje, stoiškai šypsodama, sakė: "Svarbiausia, kad po langais nebombarduoja, prie mūsų niekas nepriekabiauja, nekankina, vaikų neskriaudžia". Du jos vyro broliukai sėkmingai mokosi A. Rubliovo mokykloje, penktoje klasėje, o trečiąjį, pirmokėlį, mokytoja taip pamilo, jog vedžioja už rankos. Zaira dalyvavo mokyklos šventėje, sakė, jog jos sūneliai, vos grįžę iš mokyklos, sėda ruošti pamokų, nes Čečėnijoje dėl karo mokyklos buvo uždarytos. Čia jie turi galimybę mokytis anglų kalbos, o lietuviškai pramoko geriau, nei rusiškai.

"Čečėnijoje gyvenome mieste, tačiau pastaruoju metu - palapinėse. Žodžiais neperduosi, ką teko išgyventi, - kalbėjo Zaira, turinti medicinos sesers diplomą, norinti dirbti vaikų aukle, o šiuo metu laikysianti egzaminą vairuotojo teisėms gauti. - Slėpdavomės rūsiuose, kartais prie lavonų krūvos. Bijodavom, kad naktį pasibels, įsiverš kaukėti samdyti kareiviai - vyrus išsives, moteris žagins. Grąžins sumaitotus, išprotėjusius nuo kankinimų merdėjančius artimuosius, arba net kūnų negrąžina. Jei turi 2000-5000 dolerių, išpirksi žmogų. Penkerių metų berniukas jiems - kovotojas, teroristas. Tiesą sakant, kovotojų, besislapstančių aukštai kalnuose, persekiotojai nepasiekdavo, jie žudė taikius gyventojus. Mes su vyru iš Kaliningrado pasiekėme Vilnių su 25 rubliais kišenėje, iššokome iš važiuojančio traukinio, ieškojome pabėgėlių centro. Iš Ruklos patekome į Klaipėdą. Čia viskas gerai, vasarą dirbome žemės ūkio technikumo sode, valėme bendrabučius".

Zaira labai ilgisi Čečėnijoje likusių net 27 savo brolių ir seserų (jos tėvas turėjo keletą žmonų). Truputį kalbėjome apie čėčėnų papročius ir maistą. Moteris sakė, jog mėsą dažniausiai parsisiųsdina iš Ruklos, nes gyvulys turi būti papjautas pagal religines tradicijas. Mus pavaišino gardžiais blyneliais su melionu.

Pakalbinome ir Zairos vyrą Magomedą Ochajevą; šeimai skiriama humanitarinė pagalba baigsis balandžio mėnesį, bet jis tikisi per žiemą rasti nuolatinį darbą. Vyras pasakojo, jog tėvynėje jis su motina prekiavo turguje, po to atidarė nuosavą krautuvėlę, tačiau karas sugriovė gyvenimą, ir jam net tris kartus teko stotis ant kojų ir viską pradėti nuo nulio.

"Turiu viltį, kad man pasiseks. Galbūt abu su žmona įsidarbinsime tolimųjų reisų vairuotojais, o vėliau tikiuosi įkurt savo verslą. Lietuvių kalbą mokytis man sekasi, čia jau turiu daug draugų, mano toks chrarakteris, kad greit prisitaikau prie aplinkos ir svetimos kultūros. Vieniems Alachas davė grožį, kitiems - protą, gebėjimą bendrauti, o man - visko po truputį", - juokauja jaunas vyras. Jis tikina būtinai pasirūpinsiąs motina ir nepaprastai mylimais jaunesniaisiais broliukais, nes pagal nerašytą čečėnų įstatymą privalu atiduoti jiems pusę to, ką uždirbi. Jei kada mažieji išdykauja, motinai užtenka tik ištarti Magomedo vardą, ir jie bemat paklūsta. Ponia Tamara Ochajeva lietuvių kalbos mokosi namie, ji taip pat ketina susirasti darbą, nors sūnus tam ir prieštarauja.

Ivona ŽIEMYTĖ