Bankams leista žmones palikti be namų
Bankams leista žmones palikti be namų

Lietuvoje yra maždaug 161 tūkst. namų ūkių, kurie yra pasiėmę paskolas iš bankų būstui įsigyti, net daugiau nei dešimtadalis jų nebeišgali laiku susimokėti įmokų. Jiems gresia bankrotas. Bankrutuoti nuo kovo pagal naują įstatymą galės ir fiziniai asmenys, tačiau žmonės klaidingai įsivaizduoja, kad užteks atsisakyti įkeisto būsto, ir jie bankams liks nebeskolngi. Sukurta ir įstatymais patvirtinta tokia schema, kad bankai turi teisę atimti būstą ir dar iki gyvenimo pabaigos reikalauti toliau mokėti pinigus.

Buto netekimas - ne vienintelė problema

Keli šimtai tūkstančių žmonių, sudarančių minėtą 161 tūkstantį prasiskolinusių namų ūkių, galbūt net neįsivaizduoja, kaip giliai jie yra įklimpę. Ypač su didelėmis problemomis gali susidurti tie, kurie būstą įsigijo pradėjus pūstis nekilnojamojo turto kainų burbului. Tada kainos buvo nerealiai ir nepagrįstai didelės. Įkeisdamas tuometėmis kainomis perkamus būstus bankams ne vienas galvojo, kad būtent tik tuo ir rizikuoja. Tačiau viskas yra gerokai blogiau. Burbului imus bliūkšti nuvertėjo ir nekilnojamasis turtas. O tai reiškia, kad nebeišgalėdamas susimokėti bankui skolininkas ne tik praras stogą virš galvos, bet ir toliau turės mokėti bankui.

„Žmonės klaidingai suvokia, kad jei nebegalės atiduoti paskolos, bankas pasiims butą ir viskas baigsis. Bankas butą iš tikrųjų pasiims, bet čia prasideda įvairūs niuansai. JAV per krizę paaiškėjo, kad buvo ganėtinai daug atvejų, kai paėmus paskolą būstui įsigyti buvo įkeistas pats būstas. Žmonės nuėjo, metė buto ar namo raktus bankui ant stalo - ir liko atsiskaitę. Pas mus tokių atvejų beveik nėra. Pas mus įkeičiamas ne butas, o jo piniginė vertė, tuo metu, kai buvo suteikta paskola tam butui pirkti. O dabar dėl krizės vertė sumažėjo“, - paaiškino bendrovės „Creditreform Lietuva“ vadovas Saulius Žilinskas. Tik skola liko kokia buvusi.

Pralošia tik klientai

Anot S. Žilinsko, dėl to, kad įkeičiamas ne butas, o jo vertė, nukenčia tik klientas, o bankai bet kokiu atveju nieko nepralošia: atima butą ir jei jo vertė nepadengia paskolos dydžio, vis tiek iki kliento mirties ją atsiims.

„Žmonės lieka skolingi pagal tą vertę, kuri buvo sandorio sudarymo metu. Iš to išplaukia dar blogesnis dalykas. Mes, Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo taryba, ne kartą sakėme: negalima leisti bankams kurti antrinių bendrovių, kurios supirkinėja tą patį turtą, kuris buvo įkeistas bankui. Nes išeina nesąmonė. Bankas iš tų pačių kreditorių lėšų finansuoja savo antrinę įmonę, ta antrinė įmonė bankroto procedūros metu perperka būstą ar net tik iš dalies padengia įsiskolinimą. Pavyzdžiui, jūs pirkote butą už 250 tūkst. litų, skolinotės iš banko 200 tūkst. litų, pats pridėjote 50 tūkst. litų. Dabar tas butas kainuoja 130 tūkst. litų ir jo niekas neperka. Tada antrinė įmonė užskaito 130 tūkst. litų banko skolą ir butą pasiima, o žmogus vis tiek lieka skolingas 70 tūkst. litų“, - į aferą panašią schemą atskleidė „Creditreform Lietuva“ vadovas.

Dviguba apgavystė

Tačiau, pasak S. Žilinsko, tai dar ne viskas.

„Įdomesnis dalykas yra toks: kartais tos pačios antrinės įmonės tą patį už 130 tūkst. litų nupirktą būstą pardavinėja jau po 150 tūkst. litų. Jei parduoda už tiek, tie papildomai gauti 20 tūkst. litų žmogui negrąžinami. Žmogus ir lieka skolingas 70 tūkst. litų, nors antrinė įmonė gavo pelno. Čia apskritai milžiniška įstatymo skylė, nes bankas apgauna žmogų du kartus: pirmą kartą - kai per krizę žmogus liko skolingas būsto vertę, o ne būstą, o antrą - kai apgauna per savo antrinę firmą“, - konstatavo S. Žilinskas.

Bankų lobistai nesnaudžia

Pernai gegužę Seime priimant nuo šių metų kovo įsigaliosiantį Fizinių asmenų bankroto įstatymą parlamentaras, dabartinis aplinkos ministras Valentinas Mazuronis buvo pasiūlęs keisti teisės aktus taip, kad bankai negalėtų reikalauti skolos daugiau, negu yra užstatyta turto. Tokiu atveju bankai turėtų teisę tik atimti būstą, kuriam neatsakingai paskolino, ir nebegalėtų daugiau reketuoti ir taip jau nelaimingo savo kliento. Tačiau Seimas tokį pasiūlymą atmetė.

„Atvirai pasakius, motyvai, kodėl mano pasiūlymas buvo atmestas - juokingi. Esą prieš teikiant įstatymo pataisą ji pirmiausiai turi atsirasti Civiliniame kodekse. Pateikiau ir kodekso pataisas, bet to neužteko. Neabejoju, kad tai buvo komercinių bankų lobistinės veiklos rezultatas, nes prieš tai labai aktyviai pasisakinėjo visi bankai. Jie tvirtino, kad tada jiems išaugtų rizika, todėl turėtų pabranginti paskolas. O ką tai reiškia? Kad bankai nenori dalytis rizika. Iš viso bankai pernelyg daug dalyvauja valstybės valdyme“, - konstatavo V. Mazuronis.

Rizika turi būti padalyta

Politikas įsitikinęs, kad rizika turi dalytis abi pusės - tiek bankas, kad neatsakingai neskolintų, tiek klientas, kad neatsakingai nesiskolintų, o ne viena iš pusių.

„Šiandien esant bet kokiai situacijai visada lieka teisūs bankai: išduoda paskolas, po to realizuoja užstatytą turtą ir dar palieka paskolų ėmėjus skolininkais visam gyvenimui. Mano manymu, riziką turėtų dalytis abi pusės - lygiai duodanti paskolą, lygiai imanti. Bankai, kurie ima užstatus, turi įvertinti tą riziką ir ja dalytis. Tokiu atveju žmogus ar įmonė, gavę paskolą, ir atsako tuo užstatu, kurio bankas prašo. Priešingu atveju yra sudaromos išskirtinės sąlygos bankams apiplėšti žmones ir stumti juos į skurdą visam gyvenimui. Maža to, antrinės įmonės paskui tuos atimtus būstus perka ir perparduoda... Visa tai yra afera. Kadangi ji įteisinta, tai tapo teisiniu ir teisėtu veiksmu“, - pripažino V. Mazuronis.

Lieka tik užjausti

Tokiai nuomonei visiškai pritaria ir nepriklausomas finansų analitikas Vladimiras Trukšinas.

„Jei užstato vertė krenta, tai turi būti keičiama sutartis. Dabar tik klientas prisiima visą atsakomybę. Užstato vertės pokytis gula tik ant jo pečių. Tai turėtų būti derybų objektas. Reikia klientams derėtis su bankais, nors, turiu pasakyti, kad su jais susiderėti retai pavyksta“, - sakė V. Trukšinas.

Tiesa, ekonomistas įžvelgia ir pačių klientų kaltę, kad jie, pasirašydami sutartis, negalvoja, į kokią pelkę lipa. Tačiau kalti ir bankai, kurie davė paskolas būstams išpūstomis kainomis.

„Bankai dabar bent jau galėtų daryti nuolaidas, bet jiems tai neapsimoka. Jie gerai iš anksto viską apgalvojo: taip suformulavo sutartis, kad klientas visada liks skolingas. Buvo įvertintas ir galimas kainos kritimas. Bankai nuo to apsidraudė. Todėl belieka tik užjausti tuos 160 tūkst. šeimų, kurios į tai įklimpo. Nemaža dalis žmonių turėjo išvažiuoti uždarbiauti į užsienį, kad galėtų kaip nors atsiskaityti su bankais“, - teigė V. Trukšinas.

Viskas normalu?

Komercinių bankų atstovams, be abejo, dabartinis teisinis reglamentavimas nėra panašus į aferą.

„Visame pasaulyje tokia įprasta praktika, kad yra įkeičiamas ne turtas, o turto vertė. Nes žmogus, prisiimdamas finansinius įsipareigojimus, už tuos įsipareigojimus ir yra atsakingas. Juk užstato vertė ne visada gali padengti paskolos dydį. Finansinės institucijos visada rizikuoja savais pinigais, nes klientai ne visada grąžina paskolas. Kad būstas nuvertėja - labai dažnas reiškinys. Štai ir JAV prieš dešimtmetį už paskolas įsigyti būstai yra smarkiai nuvertėję ir gyventojai mielai bankrutuoja. O tai nėra moralu. Kai įstatymai be jokių pasekmių leidžia bankrutuoti, visi mielai atsisako vykdyti įsipareigojimus. Todėl rizika turi būti subalansuota“, - įtikinėja „Swedbank“ vyriausiasis analitikas Nerijus Mačiulis.

Tai, kad bankų antrinės įmonės spekuliuoja įkeistais būstais, N. Mačiuliui irgi atrodo normalu ir su verslo etika esą nesikerta.

„Reikia suprasti, kad banko tikslas nėra perimti nekilnojamąjį turtą ir iš jo uždirbti. Būstas atimamas tik tada, kai nebevykdomi įsipareigojimai. Reikia atkreipti dėmesį, kad beveik visais atvejais perimtas turtas nepadengia įsipareigojimų dydžio. Todėl tos antrinės įmonės tikrai neuždirba pelno. Be jokios abejonės, bankai irgi turi prisiimti atsakomybę už tai, kad neatsakingai skolino. Jie ir prisiima. Jie 2009-aisiais patyrė daugiau kaip 4 mlrd. litų nuostolių. Gauta pamoka, kad netinkamai įvertinta rizika vėliau gali sukelti problemų“, - N. Mačiulis įtikinėjo, kad labiausiai dėl kainų burbulo nukentėjo paskolas brukte brukę ir klientų turtą perėmę bankai.

Prieš daugiau nei 5 metus iš vieno Lietuvoje veikiančio komercinio banko paskolą butui įsigyti pasiėmusi vilnietė verslininkė Edita LODIENĖ irgi buvo atsidūrusi spąstuose. Jos būsto kaina nukrito nuo 320 tūkst. iki 150 tūkst. litų, tačiau bankas nesutiko nekilnojamojo turto atsiimti iš finansinių problemų kamuojamos moters ir palikti ją ramybėje, mat buvo įkeistas ne būstas, o jo ankstesnė vertė.

„2007 metų pabaigoje iš vieno banko pasiėmiau 300 tūkst. litų paskolą butui Šeškinėje nusipirkti. Butas kainavo 330 tūkst., tad dar 30 tūkst. litų sumokėjome savais pinigais. Dabar toks butas kainuoja tik apie 150 tūkst. litų. Bankas mane įkalbėjo fiksuoti palūkanas, nors neabejoju, kad žinojo, jog palūkanos greitai ims kristi. Užfiksavo ties, rodos, 5,3 proc. riba 5 metams. O jau po kelių mėnesių paaiškėjo, kad kitiems palūkanos nukrito. Bet buvau rami, nes galvojau, kad po 5 metų palūkanos „atsifiksuos“. Tačiau praėjusių metų pabaigoje man pareiškė, kad palūkanos bus dar net didesnės - 5,8 proc. O jau ir taip kas mėnesį įmokėdavome po 900 litų už kreditą ir 1,1 tūkst. litų už palūkanas.

Kelis kartus įmokas sumokėjau vėliau, todėl bankas užvedė bylą, kad esu bloga klientė. Dėl to esą man negali taikyti mažesnių palūkanų. Kai nesutikau su tokiomis sąlygomis, pasiūlė eiti į kitą banką. O jis jau turėjo bylą, kad esu pradelsusi mokėjimus. Teko grįžti į tą patį banką. Iš pradžių apsimetėme naujais klientais, norinčiais imti naują paskolą. Paaiškėjo, kad naujiems klientams siūlomos, rodos, 2,4 proc. palūkanos. O kai atėjome jau kaip esami klientai - ir vėl sakė, kad jos bus apie 5,8 proc. Pasakiau: pasiimkite tada butą, pasilikite tuos 50 tūkst. litų, kuriuos per 5 metus sumokėjome, ir būsime atsiskaitę. Tačiau bankas su tuo nesutiko. Sako, reikia pervertinti butą iš naujo. O aš sakau: kam to reikia. Gal tada pervertinkime ir jūsų paskolą, palūkanas? Panašu, kad bankas su pasiūlymais atiduoti butą iki tol nebuvo susidūręs. Tikriausiai jis pasiekia, kol klientai tampa nemokūs, ir tada paprasčiausiai būstus atima ir dar žmonės lieka skolingi. Bet mes buvome mokūs, tik kartais pristabdydavome mokėjimus. Pagrasinome advokatais. Tik tada sutiko su kiek didesnėmis nei 2 proc. palūkanomis. O kiek yra žmonių, kuriems nepavyksta su bankais susitarti“, - pasakojo E. Lodienė.

Faktas 1

Pernai Lietuvos banko atliktas namų ūkių, pasiėmusių paskolas būstui, tyrimas atskleidė šokiruojančius faktus. Pasirodo, net 11,6 proc. visų namų ūkių yra paėmę būsto paskolas. Statistikos departamento duomenimis, iš viso Lietuvoje yra 1,392 mln. namų ūkių, tad maždaug apie 161 tūkst. jų yra skolingi už būstą. Atlikus skolininkų apklausą paaiškėjo, kad tik 16 proc. jų paskola nekelia rūpesčių. 11 proc. namų ūkių jau artimiausiu metu gali atsisveikinti su savo būstais, nes vėluoja mokėti įmokas.

Faktas 2

Anuitetinį įmokos skaičiavimo būdą yra pasirinkę 62 proc. namų ūkių, linijinį - 33 proc., o dar 5 proc. nieko apie tai nenutuokia. Vidutinės kredito palūkanos - net 4,4 proc.

Faktas 3

Paskolai grąžinti namų ūkiai skiria maždaug 22,6 proc. visų savo pajamų. Paimtos paskolos ir įkeisto turto vidutinis santykis yra 71 proc. Tačiau net 13 proc. atvejų bankas šimtu procentų finansavo būsto įsigijimą.

Faktas 4

„Šių namų ūkių nemokumo atveju jų įkeisto turto gali nepakakti prisiimtiems įsipareigojimams padengti, todėl tai gali kelti papildomą grėsmę bankų sistemai, ypač tada, kai įkeisto turto vertė mažėja“, konstatavo Lietuvos bankas.

Sidebar placeholder